Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie ką šneka pajūrio vėjai

in Istorija

Kur jau kur, o pajūryje vėjo tikrai ne­trūksta. Žvejų, jūreivių gyvenimas paly­ginti dar taip neseniai būtent vėju rėmė­si. Jūroje ir mariose be vėjo — kaip be rankų. Vėjas, ištempęs bures, gindavo val­tis ir laivus, jis privarydavęs ar nuvarydavęs žuvų tuntus, atpūsdavęs šiltą ar šaltą orą, sukeldavęs audras ir umarus ar­ba nuščiuvęs atnešdavo tyką — ramybę ir poilsį. Bet vėjas vėjui nelygus. Vieni bū­davo žvejams ir jūreiviams palankūs ir dosnūs, kiti, valtis duženomis pavertę, skandindavo žmones. Nuo praamžių tėvai vaikams perduodavo žinias apie vėjų bū­dą, jų savybes, mokė, kaip juos pažinti, atspėti jų kėslus, pajungti jų galią savo tikslams ir reikmėms. Todėl nenuostabu, kad senieji žvejai ir jūreiviai vėjus kaip savo vaikus pažinojo, kiekvieną jų savitu vardu vadino ir net neatmerkę akių iš jų šnekos — gausmo, švilpimo, gūsingumo — nesuklysdami pasakydavo, koks vėjas ir iš kur pučia.

Neperdedant galime teigti, kad mūsų pajūrio žvejai, nors ir nemokyti, buvo puikūs jūrų meteorologijos ir hidrologijos žinovai — praktikai. Pamenu tokį atsi­tikimą. Prieš daugelį metų, tyrinėdamas Kuršių marių dugną ir rinkdamas liaudies meteorologijos terminus, buvau susitaręs su senu šišioniškiu žveju J. Meškiu plauk­ti į Vidmares, kad jis parodytų man Bambalį — unguriais garsią vietą mariose. Su­tartu laiku atvykęs į prieplauką, jo nera­dau. Pasukau į jo sodybą ir pamačiau be­rymantį kiemelio tarpuvartėje. „Sveiki, — tariau, — kas atsitiko, kad neatėjote?“ Žvejys, kiek lukterėjęs, ramiu balsu prata­rė: „Niekas nebus, nėr ko bėgt į marias. Greit marinis pasuks pas pilvinį ir pakils umaras, laivą gali apšauti bangos… į va­karą vėjas pagurs, ir ryt rylą galėsme bėgt į marias…“ Tuo mūsų šneka ir baigė­si. Ir iš tikrųjų, po valandos kitos iš piet­vakarių pusės ėmė tvenktis audros debe­sys. Pakilo gūsingas, smarkus vėjas ir ne­trukus įsisiūbavo marios. Vakarop štor­mas praėjo, vėjas nuščiuvo ir marios su­spindėjo veidrodžio paviršiumi. Stojo tyka.

Kitos dienos rytą mudu tikrai išplaukė­me Bambalio ieškoti. Pūtė peitvis, mums palankus vėjas… Štai koks buvo Kintų Meškys — marių meteorologas!

Priklausomai nuo to, kur žvejai gyveno — pajūryje ar Nemuno deltos (sulavos) pamaryje, vėjus savaip vadino. Pavyzdžiui, palangiškiui vakarų vėjas buvo jū­rinis, nes pūtė nuo jūros, o rytų pamario žvejams — marinis, nes pūsdavęs nuo ma­rių (o ne nuo jūros!).

Tarp jūros žvejų gyveno nemaža kitų tautybių žmonių — vokiečių, kuršininkų (iš Kuršo kadaise atsikėlusių latvių), kurių kai kurie atsineštiniai pavadinimai prigijo lietuviškojoje žvejų kalboje. Dalis tų pa­vadinimų gali būti ne tik senprūsių iš kuršių kilmės, bet ir atkeliavę per tarpi­ninkus iš lybių (ugrofinų) kalbos, kurių senovėje gausiai gyventa Kuršo pajūryje.

Kai dėl vėjų pavadinimų, tai Lietuvos pajūryje (plačiąja prasme) galima išskirti dvi sritis: Šventosios—Palangos—Klaipė­dos sritį ir rytinį pamarį — nuo Nemuno žiočių iki Drevernos. Kuršių nerijos žve­jų vėjų vardai artimesni Klaipėdos—Šven­tosios pajūrio sričiai.

Pajūrio vėjai visur turi aštuonių pag­rindinių krypčių vardus. Kai kurie iš jų skirstomi dar į pokryptis ir turi savitus pavadinimus.

Rytinio pamario žvejai vartojo šiuos vėjų vardus: W — marinis, NW — vakarynė, N — šiaurė, NO — aušrinis, O — žeminis, SO — ožinis, S — peitvis, SW — pilvinis.

Ožiniui pučiant daugiau iš rytų pusės, jis buvo vadinamas trumpuoju ožiniu. Pa­sisukus ožiniui labiau į pietus, jis jau va­dintas ilguoju ožiniu.

Šių vėjų vardų reikšmė, išskyrus pilvi­nį ir ožinį, nereikalinga paaiškinimų. Piet­vakarių vėjas pilviniu vadintas dėl to, kad, jam pučiant, marios išmesdavo į paplūdi­mį savotišką organinį dumblą—maurą su minkštakūnių kiauteliais, vadinamą čia pil­ve. Nuo pilvės ir vėjas gavęs savo vardą.

Ožinio prasmė ir kilmė ne visai aiški. Su „ožio“ sąvoka vargu ar jis turi tiesiogi­nį ryšį. Panašiai jį vadino ir latvių žvejai Kurše (azenis, azinis). Remiantis latvių etimologės B. Laumenės samprotavimu, išei­tų, kad tai vėjas, pučiantis iš „bevėjės-vietos“ (retai pučiantis vėjas).

Jūros žvejai vėjus vadino šiais vardais; — jūrinis, NW — somints, N — žie­melis, NO — audenis, auštrinis, aušrinis, O — žeminis, SO — ožinis, S — launagis, SW — šakšinis, aulaukis. Taip pat vėjus vadinę ir kopininkai — Kuršių nerijos lietuvių ir kuršininkų žvejai.

Kai kuriems šių vardų reikia paaiškini­mų. Šiaurvakarių vėjo vardas „sominis“ (bet ne suominis) tuo tarpu mįslingas. Taip pat neaiški lig šiol audenio, launagio, šakšinio ir aulaukio žodžių prasmė bei kilmė. Šakšinį ir launagį žino ir Kuršo latviai (šakšinis, launadzis). Šakšinis greičiausia turi ryšį su saksais (Sachsen). Tuo vardu kadaise vadinti vokiečiai. Kitaip tariant, tai vėjas, pučiantis nno saksų (vokiečių, „šakšų“) pusės, tai yra iš pietvakarių. Lau­nagis — greičiausia per kuršininkus atke­liavęs lybių žodis. Ne mažiau mįslingi yra žodžiai „aulaukis“ ir „audenis“. Lietu­vių kalboje žinomas vienintelis panašaus sąskambio apibūdinimas „lyti aumalu“ (čiurkšlėmis). Gal žodžiuose „aulaukis“, „audenis“ skiemuo „au“ yra priešdėlis kaip ir prūsų kalboje, ir pažymi, nuo kur, iš kur tie vėjai pučia? Sunku nuspręsti. Įdomu pažymėti, kad „aulauklo“ ir „audėnio“ nežino Kuršo latvių žvejai. Tai perša mintį apie jų vietine arba prūsiškąją kilmę.

Kadaise būta ir gintarinio („gintaringo“ vėjo) pavadinimo. Tai vėjas, kurio sukel­tos bangos, joms rimstant, nužerdavo ju­ros paplūdimius gintaro trupinėliais. Gin­tarą išmesdavo drauge su ,,kerpėmis“ — jūros dumbliais.

Be čia minėtų Lietuvos pajūrio vėjų vardų būta ir kitųtų fonetinių atmainų. Čia suminėjome tik plačiai naudotus vė­jo vardus.

Lietuvos pajūrio žvejai turėjo žodžius ir vietiniams vėjams — brizams vadinti. Pavyzdžiui, puvėsiumi, rugiu jie vadino jūrini brizą, pučianti vakarais nuo jūros.

Oro dvelksmą ar vos juntamą vėjelį va­dino plendra. Kintiškiai žvejai, ėmus kilti vėjui, sakydavę „vėjas čiūkšta“, „lauke jau čiūkšta“, o vėjuotą metą vadindavo „čiūkšta“ („tokioj čiūkštoj mes dar galėsi­me suimti ūdas“). Vėjui įsismarkėjus, sa­kydavo „jūroj gera vėjo karta, o krašte tylu.“ Gūsingą, tai smarkiau, tai silpniau pučiantį vėją atsiūba vadino.

Svylomis, pungliais apibūdindavo smar­kius vėjo gūsius, o patį vėją švytuotu vadino („kaj vėjas svyluotas, jūroj juokauti negalime“).

Lietaus šuorus, tai yra svylas su lietumi, pamario žvejai stariais vadino („staris po stario eina per mūsų laivą“). Stariuoti — pūsti šuoringam vėjui.

Staigius, bet greit praeinančius vėjo gū­sius vadino vėlingiais („per vėlingi ap­virto trys laivai“). Labai smarkus vėjas buvo vėtra, o galingas vėjo sūkurys—vie­sulas. Kai kur stiprius vėjo gūsius umaru vadinę. Štormas buvo audra, vėtra. Aud­ringą metų laikotarpį žvejai vadindavę audrotimi („kaip tokioj audroty dar gali į jūrą eiti?“). Pietų — šiltas vėjas — jiems buvo minkštas vėjas, šaltas — atšiaurus. Vėjui slopstant, sakydavo „vėjas gursta“, pagursta — rimsta. Visai nuščiuvus vėjui, stodavo ramuma, tyka, tyla.

Jūroje, plaukiant burvaltėmis (buriuo­jant), svarbu buvo skirti vėjus pagal val­ties kursą — trentą. Kuršių marių žvejams čia išmonės irgi nestigo. Priešais val­tį pučiantį vėją vadino statiniu, priešiniu, išilginiu vėju, priešvėju. Šoninis vėjas pūsdavęs iš vienos ar kitos valties pusės. Būta drumsto (nepastovios krypties), šmaižaus (aštraus) vėjo. Pučiant smarkiam vė­jui, tekdavo suraukti (suraboti) burę. Nuo to ir vėjas buvo pavadintas rabantų vėju.

Kylant vėjui, žvejai braukdavo (sparčiau plaukdavo) ir net skleipdavo (lėkdavo) valtimis namo. Žvejiškai šnekant, jie ne plaukdavo, bet bėgdavo, išbėgdavo, parbėgdavo valtimis. Plaukdavo ne gilyn, tolyn į jūrą ar marias, o aukštan, aukšton jūron. Jūron bėgo (plaukė) ne tik mūsiš­kiai žvejai ir jūreiviai, bet taip pat vokie­čiai, latviai ir kiti. Panašus verslas, pana­šūs gamtos reiškiniai žvejų sąmonėje for­mavo sąvokas, įprasminančias panašius žo­džius. Didelės įtakos turėjo ir įvairiakal­bis žvejų sambūvis, jų bendravimas. Juk žvejai, jūreiviai anais laikais buvo bene didžiausi „internacionalistai.“

Kiek gražių žodžių, liaudies terminų yra senovėje sukūrę mūsų žvejai kitiems juros reiškiniams (srovėms, ledui, orams, bangavimui) apibūdinti! Iliustracijai patei­ksiu šiek tiek pavyzdžių. Antai valinys — tai audros debesies priešakys, blenkis — debesų marška jūros horizonte, blėkavonė — tolimas griaustinis, blaka (-na) jūra—nebanguota, rami jūra, šaršuoti — kilti raibuliams vandens paviršiuje ir t. t.

Vien įvairiems ledo plyšiams Kuršių mariose pavadinti būta apsčiai žodžių — sprogila, troškis, prašovas. O vidury ledo buvusias neužšalančias properšas vadinta vasarynais, plučiais (vienaskaita — plutis) ir pan. Retkarčiais bežvejojančius jū­roje užklupdavo vandens stulpai, vandens viesuliai (trombai).

Prūsai keliones laivais, plaukiojimus ju­roje ir mariose vadino artvėmis (nuo žo­džio irtis), nes be burių- valtyje būdavo ir irklų. Įdomu, kad jūros ir marių sąvokas skirdavo ir prūsai, kaip ir mes. Gaila, bet prūsų kalbos rašytiniuose paminkluose beveik nėra žodžių, susijusių su laivyba, vėjų pavadinimais, kitais jūros reiškiniais. O juk sembai ir kitos prūsų gentys buvo puikūs žvejai ir jūreiviai. Žinoma, kad jie turėję jūros ir žvejų dievą — Gardaitį. K. Būga spėliojo, kad prūsiškai „laivas, valtis“ greičiausia buvo vadinami akrantu. O gal laivus vadindavę gardu, gardamu, nuo ko ir kilęs Gardaičio vardas. Nežinia, kaip senovėje mūsų protėviai vadino jūri­ninkus. Gal irčiais (nuo „irtis“)? Taip lei­džia galvoti senuose žemėlapiuose pieti­niame pamaryje, prie Kaupo vietovės, iš­likęs pakilumos pavadinimas „Yrczekapinis“ (irčių kapinės), kitaip tariant, vieta, kur buvo palaidoti irčiai — jūreiviai. Tei­sybė, čia pat, prie Viskiautų, iš tikrųjų buvo aptikti vikingų kapai.

Įdomu pažymėti, kad marių jūreivius (žvejus) vadino marininkais (plg. jūrinin­kai), o laivo junga (žvejo padėjėjas) buvo iriku vadinamas.

Senų laikų papročiai ilgai išliko tarp Kuršių marių žvejų. Kopininkų žvejų ma­nyta, kad kipšas mėgsta tūnoti audros de­besies valinyje arba vandens stulpuose (trombuose). Jei toks vandens stulpas už­klumpa žvejus jūroje, kyla pavojus, kad nelabasis gali ištraukti žmones iš valties, jei čia pat valties rage — priekyje nebus padėtas peilis arba kirvis, ašmenimis at­kreiptas prieš vėją, ir nebus šaukiama „šventas dieve ir šventas Petrai, pagel­bėk!“. Tada paprastai velnias praslysta valties šonu, nekliudydamas žmonių.

Tačiau užkeikus, velnias galėdavęs tap­ti ir žvejų bičiuliu, ypač gaudant lašišas. Kad su juo bebendraujant kas nors pikto neatsitiktų, valties priekyje reikia turėti prisirpusių šermukšnio uogų, kurių nela­bieji prisibijo…

Prūsų kalbos paminkluose tėra užfik­suoti vos keli su jūreivyste susiję žo­džiai „jūrė, mari, artvės“. Vienas kitas neaiškios prasmės ir kilmės žodelis pasitaiko kur ne kur vėlesniuose raštuose. Kuršiai — tie geriausi Baltijos laivūnai — išmirė nieko nepalikę. Maža ką būtume turėję ir mes, jei ne F. Kuršaičio, G. Neselmano, L. Rėzos, A. Becenbergerio, J. Gerulio ir Ch. Stango žodynai ir studijos būtų mūsų dienų nesulaukę. Prieškariniais metais ne­maža žodžių surinko J. Vaišnoras ir J. Elisonas, o visa tai susikaupė Didžiajame lie­tuvių kalbos žodyne.

Beveik prieš 60 metų teko lankytis pas Šventosios-Palangos žvejus, O vėliau Kur­šių nerijoje ir pamariuose. Ta proga su dėkingumu prisimenu aušrininką daktarą J. Šliūpą, kuris kiek galėdamas man tal­kino, renkant jūreivystės terminus Palan­gos apylinkėse.

Vytautas Gudelis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų