Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie gyvūnus, kurie skandino laivus

in Gamtos stebėjimai

Iš teisybės senose knygose, kuriose rašoma apie jūras, galima pamatyti siaubingų paveikslų. Ne viename pieši­nyje pavaizduoti milžiniški aštuonkojai, kurie, galingais čiuptuvais apvynioję laivą, gramzdina jį į dugną.

Tai tiesiog lakios vaizduotės kūriniai. Netgi didžiausias aštuonkojis nepajėgtų panardinti ir kelių dešimčių tonų talpos laivo, nors gamtoje ir yra gal­vakojų moliuskų, turinčių daugiau kaip dvidešimt metrų ilgio ir sveriančių ke­lias tonas. Šie milžinai gyvena toli nuo žemynų ir salų krantų, didelėje vande­nynų gelmėje, bet jokiu būdu ne prie Džersio salų ir ne Lamanšo sąsiaury­je, kaip kad manė XIX a. garsusis prancūzų rašytojas Viktoras Hugo. Romane „Jūros darbi­ninkai“ rašytojas pavaizdavo pasibai­sėtiną mirtį jūrininko, kurį sugriebė savo čiuptuvais milžiniškas aštuonkojis. Jis rašė, kad daugiau negu baisu būti gyvam suvalgytam, bet dar baisesnė žūtis — būti gyvam išgertam.

Kas be ko — yra žinoma daug atsi­tikimų, kai šie labai stambūs gyvūnai užpuola laivus, apvyniodami juos sa­vo ilgais čiuptuvais. Tačiau kiekvieno tokio užpuolimo baigtis liūdna — aš­tuonkojis žūva. Laivo sraigtas lengvai perpjauna minkštus moliusko audinius.

Kyla klausimas: kodėl jie puola lai­vus? Atsakymas paprastas: aštuonkojai tiesiog apsirinka ir laiko juos kašalotu. Kaip žinoma, kašalotai yra mirtini aštuonkojų priešai. Didžiuliai randai su­medžiotų kašalotų galvose tik patvirti­na šią versiją. Galima įsivaizduoti tas žūtbūtines banginiu ir kalmarų grumty­nes vandenynų gelmėse. O apskritos dėmės — milžiniškų aštuonkojų čiup­tuvų žymės. Labai daug naujų žinių apie daugiarankius jūrų gyventojus mokslininkai kaip tik ir gavo tyrinėda­mi sumedžiotų banginių skrandžių tu­rinį. Pavyzdžiui, kašaloto skrandyje buvo rasta didžiausia kokia tik yra žemėje moliusko akis — net keturias­dešimt centimetrų skersmens.

Galvakojų moliuskų klasei priklauso 600 dabar gyvenančių ir 10 000 išny­kusių rūšių. Gyvena jūrose, daugiausia šiltose. Galvoje, aplink burną, turi 8— 10 čiuptuvų (rankų). Čiuptuvai yra pa­kitusi priekinė kojos dalis; ant jų gau­su siurbtukų ir raginių kabliukų, čiup­tuvais gaudo maistą ir juda. Juda ra­ketos principu. Minta žuvimis, vėžia­gyviais, moliuskais. O jais minta jūri­niai žinduoliai.

Aštuonkojų būriui priklauso 200 rū­šių. Gyvena iki aštuonių kilometrų gy­lyje. Tai stambūs, maišo pavidalo, su aštuoniais čiuptuvais gyvūnai. Beveik visi aštuonkojai turi rašalo maišelį — liauką, gaminančią tamsų apsigynimo sekretą. Minta krabais, žuvimis.

Kalmarų pobūriui priklauso 300 rūšių moliuskų. Ypač jų gausu atogrąžų vandenyse. Kai kurios rūšys su čiuptu­vais būna iki aštuoniolikos metrų ilgio. Galvoje yra dešimt čiuptuvų su siurbtukais ir kabliukais. Dviem iš jų (jie gali išsitempti) gaudo grobį. Greitai plaukia ir iššoka iš vandens net iki septynių metrų. Minta žuvimis ir be­stuburiais, o juos medžioja stambios žuvys, jūriniai žinduoliai, ypač kaša­lotai. Kalmarų mėsa valgoma šviežia ir konservuota.

Kaipgi šie gyvūnai mato, atsidūrę didelėje vandenyno gelmėje? Čia reikia plačiau pakalbėti apie galvakojų akis.

Vandenyje dar neaptikta nė vienos būtybės, kurios akys būtų tokios tobu­los, kaip šių moliuskų. Jos turi netgi tinklainę, rainelę ir vokus, kaip ir sausumos žinduolių ir žmonių akys. Netgi vandenynų gelmių tamsoje kai kurie kalmarai suranda kelią vadovau­damiesi regėjimu, netgi pasišviesdami. Yra rūšių, turinčių specialius organus, kurie ir sukuria šviečiančias substanci­jas. Šviesą sustiprina raginiai žvyne­liai, kurie veikia kaip prizmės ir ref­lektoriai. Dideliame gylyje gyvenan­tiems kalmarams šviesa reikalinga ir partneriui susirasti. Šviesos signalai leidžia patinams aptikti pateles.

Giluminiuose vandenyno sluoksniuose gyvenantis moliuskas iš desmoteutis genties, ieškodamas partnerės, pasišviečia netgi specialiu „žvalgybiniu pro­žektorium“. Šviečia tam tikros išau­gos, kurios pavojaus atveju paslepiamos odos raukšlėse, panašiai kaip srai­gės „ragučiai“.

Kitas dešimtrankis moliuskas — heteroteutis — naudojasi šviesa kaip sa­vigynos ginklu. Kilus pavojui, jis priešą apstulbina ryškiu spinduliu ir grei­tai dingsta nuo apakinto priešo.

Netgi paprasčiausi aštuonkojai, kurių gausu Viduržemio jūroje, turi veiksmingą ginklą apsiginti nuo priešų. Jie gyvena ne tamsioje gelmėje, bet jūros pakraščiuose, šie gyvūnai savo prie­šus suklaidina, išmesdami jiems prieš akis tamsaus skysčio debesėlius.

Kai aštuonkojį puola stambi plėšri žuvis, jie netikėtai išpila rašalo. Spal­votas skystis skirtas atitraukti užpuo­liko dėmesį. Apstulbinta žuvis valan­dėlę stabteli, nes nežino katras iš tų dviejų tamsių šešėlių — tikrasis aš­tuonkojis. O aštuonkojui to tereikia — jis kaipmat dingsta uolos plyšyje ar­ba pasislepia po akmeniu. Slėptuvei tinka netgi mažiausias įdubimas, nes moliuskas, neturėdamas kaulų, gali su­sitraukti, nelyginant guma, įtraukti galvą ir liemenį kaip jam patinka. To­dėl aštuonkojis gali pasislėpti ir tokia­me siaurame plyšyje, kuriame, atrody­tų, net vienam jo čiuptuvui būtų ankš­ta.

Kai prie aštuonkojo buveinės priartė­ja „valgomas“ jūros gyventojas, šei­mininkas iškiša į visas šalis čiuptuvėlius, išversdamas į viršų dvi eiles bal­tų siurbtukų. Šitaip jis sukelia vėžia­gyvių smalsumą, kurie į tas baltas dė­mes žiūri kaip į sau tinkamą maistą. Patogią akimirką kibūs čiuptuvai su­griebia krabą, ir šeimininkas iššoka iš savo slėptuvės. Jis užgula auką mai­šo pavidalo kūnu ir per akimirką už­muša ją nuodingomis seilėmis — me­džiaga, kurios veikimas toks stiprus, kad galėtų nugalabyti ir triušį. Austra­lijos vandenyse gyvena tokių molius­kų, kurių nuodai yra mirtingi ir žmo­nėms. Nudobęs krabą, aštuonkojis vel­ka jį į slėptuvę. Čia jis snapu prakerta aukos šarvą. Snapas toks tvirtas, kad gali prakirsti tvirčiausią šarvą. Prakirtęs šarvą, išvirkščia ypatingo skysčio — skiediklio. Maždaug po dvidešimt minučių kritusio gyvūno mėsa visai praskysta, ir užpuolikas iščiulpia auką…

Galvakojams visai netrūksta ir kito­kios išmonės. Įdomius stebėjimus darė garsus prancūzų keliautojas ir povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žakas Ivas Kusto. Jis įrodė, kad aštuonkojai pasi­žymi daug didesniais sugebėjimais ne­gu buvo spėjama anksčiau.

Viduržemio jūroje Ž. I. Kusto prisi­jaukino vieną aštuonkojį, priešais jo slėptuvę kelis kartus padėdamas po langustą. Kai aštuonkojis apsiprato su naru ir ėmė jo nebijoti, mokslininkas pastatė prie jo urvo permatomą ir kamščiu užkišta stiklinį Indą. Inde bu­vo įkištas didelis langustas. Po trijų nesėkmingų bandymų sugriebti langus­tą pro stiklą aštuonkojis griebėsi gud­rybės: dviem čiuptuvais tvirtai laikė indą, o kitais dviem suėmė kamštį ir jį ištraukė. Kai kamštis netikėtai išlė­kė į viršų ir valandėlei nukreipė į ša­lį ir jį laikustus aštuonkojo čiuptuvus, kita čiuptuvų pora jau tvirtai laikė sugriebusi langustą. Aštuonkojis ne tik išsprendė šį uždavinį, bet ir įsimi­nė jo sprendimą. Vėliau jis greitai iš­sitraukdavo skanėstą iš užkimšto stikli­nio balionėlio.

Nemaža nuovokumo aštuonkojai įro­dė ir laboratorijose. Kevalo biomedicinos centre, Havajų salose, šie jūrų gyvūnai nuovokumu nenusileido labo­ratorinėms žiurkėms. Aštuonkojai taip pat greitai, kaip ir graužikai, surasdavo kelią prie maisto, mokslininkų paslėp­to painiame labirinte. Kai aštuonkojis sprendžia sudėtingą uždavinį, netgi matyti, kaip jo smegenyse, kurios tu­ri apie 500 milijonų ląstelių, „dirba mintys“. Įtampos valandėlėmis gyvūnas nuolat keičia odos spalvą, ir nuo čiup­tuvų galiukų per visą trumpą liemenį bangomis bėga margaspalvis raštas.

Aštuonkojų oda ne tik tobulai ko­pijuoja aplinkos spalvas, ji imituoja netgi jūros dugno paviršiaus struktūrą. Aštuonkojis kūno forma gali panėšėti į lygų akmenį, o gali būti ir banguotas, kad net sunku jį atskirti nuo kam­puoto koralo. Jeigu padėsime gyvūną ant šachmatų lentos, jis pasidarys lan­guotas.

Dabar aštuonkojus atidžiai tyrinėja ne tik zoologai, jie reikalingi ir gydy­tojams neurofiziologiniams eksperimen­tams. Kadangi aštuonkojai neturi stu­buro, į kurį kuokštais subėga nervų galūnės, ryšį jų organizme tarp smege­nų ir kūno atlieka stiprios skaidulos. Tai nervų ląstelės, kurios 50 ir net 100 kartų didesnės negu žmogaus nervų ląstelės. Aštuonkojų ląstelės būna iki pusės milimetro skersmens, vadinasi, pakankamai didelės, kad galima būtų prie jų prijungti prietaisus ir išmatuo­ti impulsus.

Sausumoje aštuonkojis gali išgyventi apie valandą. Dažnai aštuonkojai per­sekioja krabus rifuose, kurie aukštai iškilę iš vandens.

Aštuonkojai sugeba įveikti savo ke­lyje sutiktas dideles kliūtis. Stipriais čiuptuvų raumenimis jie gali pastumti dvidešimt kartų didesni svorį negu pa­tys sveria. Tyrimų centre, Kevale, du aštuonkojai, iš kurių kiekvienas svėrė apie 400 gramų, veikdami kartu, nu­stūmė akvariumo dangtį, svėrusi dvi­dešimt kilogramų ir tokiu būdu ištrū­ko į laisvę.
Nors ir kaip keista, bet aštuonkojai yra prastoki plaukikai, lyginant su jų vikriais judesiais sausumoje. Blogiausiu atveju jie gali įjungti „reaktyvinį va­riklį“. Jie sutraukia kūną, išstumdami vandenį pro konuso formos čiulpiklį. Dėl to didelio spaudimo, išsivaduoda­mas iš vandens pertekliaus, aštuonko­jis tarsi gauna niuksą šuoliui. Tačiau po kelių tokių judesių gyvūno jėgos išsenka.

Šį reiškinį profesorius Poteris Kai­zeris šitaip komentuoja. Kai galvakojai moliuskai prieš 300 milijonų metų išsirutuliojo iš senesnių formų, jie „ap­siriko“ išsirinkdami metalą. Aštuonkojų kraujas ne raudonas, kaip žuvų ar aukštesnių gyvūnų, bei melsvai žalias. Raudonas kraujas turi hemoglobino, geležies turinčios medžiagos, kuri kau­pia deguonį. Kai kurių galvakojų kvė­pavimo pigmentą pavaduoja kraujyje esantis varis, kuris tačiau negali tiek sugerti deguonies, kiek jo sugeria geležis. Tuo tarpu staigiems judesiams reikia daug deguonies, ir todėl aštuon­kojai turi dažnai sustoti, kad jo įkvėptų daugiau.

Tačiau yra tokių moliuskų, kurie lai­komi greičiausiais jūrų plaukikais. Tai kalmarai, kurių torpedos formos „reaktyvinis variklis“ perpumpuoja tiek daug vandens, kad gyvūnas sukaupia pakankamai deguonies. Dešimtrankiai aptakios kūno formos kalmarai padi­dina savo reaktyvinio variklio galin­gumą dviem plačiais nugariniais pele­kais. Be aštuonių čiuptuvų jie turi dar dvi papildomas „rankas“, kurios du kartus ilgesnės nei čiuptuvai-siurbtukai. Dažnai kalmarai, griežta tvarka veikdami, persekioja didelius žuvų būrius. Pasiviję auką, jie labai greitai išmeta į priekį abu rimbo formos čiuptuvus ir sugriebia žuvį.

Nuo mitrių dešimtrankių kalmarų kai kada neištrūksta netgi žuvys skrai­duolės. Kai jos vejamos iššoka iš van­dens, kalmarai skrenda iš paskos iki šešių metrų aukšlyje ir penkiolikos metrų į tolį.

Kiti aštuonkojų gentainiai taip ne­skuba iškilti iš vandens ir vėl panirti, kaip kad jūrų strėlės iš sepijų gimi­nės. Šie gyvūnai iškilimą ir nugrimzdi­mą reguliuoja kaip povandeninis lai­vas. Tam reikalui sepijos turi nugarinį skydelį. Jis turi tuksiančius kamerų, kurios pripildytos dujomis, turinčiomis deguonies. Norėdama pakilti į viršų, sepija pripildo kameras dujomis, o jei­gu nori nugrimzti, išpučia jas laukan.

Sepijos palieka savo patikimas slėp­tuves jūrų dugne atėjus neršto metui. Šitai nuo seno gerai žinoma Vidurže­mio jūros žvejams. Jie sugalvojo ori­ginalų būdą gaudyti meilės įaudrin­tiems sepijų patinams: žvejys tempia paskui valtį ant plono valo pririštą gyvą patelę. Kai patinas apkabina masalą, žvejys suvynioja į ritę valą ir iškelia masalą kartu su nelaimingu jaunikiu. Paskui patelė vėl metama į vandenį kitai aukai privilioti.

Tačiau tokių apgautų patinų nuosto­lius sepijų giminė lengvai padengia. Sepijos labai greitai veisiasi. Tai aiš­kinama visų pirma tuo, kad jų ikrams nereikalinga jokia priežiūra. Jie be ga­lo neskanūs ir jais nesusigundo joks Juros gyventojas. Todėl sepijų patelės ir nelaužo sau galvos dėl būsimų pali­kuonių likimo.

Kitoms galvakojų moliuskų rūšims būna daug striukiau. Aštuonkojo pa­telė nė valandėlei nepalieka vienų ik­rų. Urve ji paskleidžia iki 150 tūks­tančių ikrelių. Paskui tris mėnesius ji nepavargdama saugo juos, nuolatos praskalaudama šviežiu vandeniu. Šiuo metu patelė beveik nesimaitina ir daž­nai visai išsekusi nusibaigia vos iš ik­relių išsirutuliojus mažiems aštuonkojams.

Aštuonkojų vislumas taip pat labai didelis. Ir Viduržemio juroje, kur dėl didelio teršimo sumažėjo žuvų ir liko mažiau aštuonkojų natūralių priešų, aštuonkojų populiacija, kuri nelabai jautri taršai, greitai didėja. Gali ateiti diena, sako mokslininkai, kai po kele­rių ar keliolikos metų svarbiausiu pa­jūrio gyventojų maisto produktu taps kaip tik aštuonkojai…

Alfonsas Lazdėnas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų