Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Apie Fanų kalnų upelių paukščius

in Gamtos stebėjimai

Fanų kalnai — vienas gražiausių ir įdomiausių Tadžikistano rajonų. Kas­met čia pabuvoja daug turistų ir alpi­nistų. Stipriai erozijos paveikti, aukš­čiausias viršūnes iškėlę į penkių tūks­tančių metrų aukštį, šie kalnai užima palyginti visai nedidelę teritoriją Pa­myro—Altajaus kalnų sistemoje. Daug čia ežerų ir ežerėlių ant plokščiakal­nių, apaugusių senomis arčiomis ir ap­suptų stačių uolinių sienų. Didžiausias jų — įžymus Iskanderkulis.

Įdomūs Fanai ir ornitologams. Paprastai kiekvie­nai kalnų aukščio juostai su jos klima­tinėmis sąlygomis ir augalija yra bū­dingi ir tam tikri paukščių rūšių komp­leksai. Sakysime, arčių miškų juos­tai — arčinis svilikas (Mycerobas carnipes), rudkaklė zylė (Parus rufonuchalis), alpinėms pievoms — kalninis kalviukas (Anthus spinoletta) blyškusis erškėtžvirblis (Prunelia fulvescens), himalajinis svilikėlis (Leucosticte nemoricola). Didelė dalis paukščių rūšių gali gyventi ir perėti kelių juostų ribose, tačiau vienoje iš jų rūšies tankumas bus vis dėlto didžiausias. Tai vadina­mas vertikalinis paukščių rūšių pasi­skirstymo kalnuose dėsningumas. Su­prantama, priklausomai nuo aukščio virš jūros lygio kinta aplinkos sąlygos, kinta ir kiekvienos juostos ornitofauna. Turbūt viena įdomiausių išimčių šiuo požiūriu kalnų paukščių tarpe yra kalnų upelių žvirbliniai paukščiai.

Praktiškai kiekvieno tarpeklio dugnu teka upelis, kuris prasideda nuo tirps­tančio ledyno. Garmėdamas žemyn, van­dens srautas prateka visas juostas, nuo subnivalinės iki sausų priekalnių stepių. Paukščiams, prisitaikiusiems perėti ir rinkti maistą tokiuose upeliuose, gyve­nimo sąlygos net trijų keturių juostų ribose lieka beveik vienodos. Pats van­dens artumas ir augalijai krantuose tu­ri didžiulės įtakos. Augalų bendrijos čia visai kitokios negu šlaituose ir turi kitokią seką. Sakysime, Vakarų Pamyre geobotanikai išskiria dvi eiles augali­jos juosiu — viena kserotilinė, ta, kuri kinta priklausomai nuo aukščio šlai­tuose, ir mezofilinė eilė, kuri užima slėnių dugnus, kuriais visada teka upe­lis.

Kokie gi žvirbliniai paukščiai prisi­taikė gyventi prie kalnų upelių? Tai dvi rūšys vandeninių strazdų — ruda­sis ir paprastasis (Cinclus pallasii. Ginč­ius cinclus), kalninė kielė (Motacilla cinerea) baltkojė (Microcichla scouleri), mėlynoji paukštė (Myophonus coeruleus) ir baltakepurė raudonuodegė (Chaimarrornis leucocephala). Tačiau šios rūšys ne visos vienodai susijusios su tekančiu vandeniu. Tik tris iš jų — abu vandeninius strazdus ir baltkoję galima pavadinti kalnų upelių paukš­čiais. Kitos rūšys, jeigu sakyti visai tiksliai, yra upelių krantų paukščiai.

Baltkojė, baltakepurė raudonuodegė ir mėlynoji paukštė — himalajinis ele­mentas. Šios rūšys yra tipiškos Himalajų ir Pietryčių Ki­nijos kalnų sistemoms. Jeigu nagrinė­sime atskirus rūšių kompleksus, būdin­gus tai ar kitai juostai ir kompleksą rūšių, gyvenančių prie kalnų upių, tai pagal procentinį rūšių santykį himala­jinis elementas bus pats didžiausias kaip tik paskutiniame komplekse (kalba­me tik apie žvirblinius paukščius). Hi­malajuose ir Pamyro—Altajuje klima­tas ir augalija gana skirtingi, o gyveni­mo sąlygos paukščiams, prisitaikiusiems prie tekančio vandens, skiriasi žymiai mažiau. Taigi mūsų darbo tikslas ir bu­vo pabandyti išsiaiškinti, kaip pasiskirs­tę upelių paukščiai, kokią įtaką turi aukštis virš jūros lygio ir pats upelio charakteris — vandens režimas, nuo­lydis, krantų pobūdis ir t. t.

Rudasis ir paprastasis vandeniniai strazdai savo biologija su tekančiu van­deniu glaudžiausiai susiję, abi rūšys maitinasi tais pačiais objektais. Jų pa­siskirstymas perėjimo metu priklauso nuo šių paukščių gyvenimo būdo ypa­tybių. Paprastasis vandeninis strazdas ekologiškai plastiškesnis, gali gyventi įvairesnėse sąlygose. Himalajuose jis kartais peri labai dideliame, virš pen­kių kilometrų aukštyje. Rytų Pamyro kalnuose, kur nėra rudojo vandeninio strazdo, paprastasis strazdas gyvena prie upelių, vanduo kuriuose teka tik antroje dienos pusėje, kai saulė inten­syviai tirpdo ledynus. Daugumoje Vi­durinės Azijos kalnų rajonų paprastieji vandeniniai strazdai gyvena nuo prie­kalnių beveik iki ledynų morenų, nors kartais, kai kurių autorių duomenimis, rudieji vandeniniai strazdai užima upe­lių aukštupius, o paprastieji būna že­miau. Tokį pasiskirstymo margumą ga­lima paaiškinti tuo, kad šios dvi rūšys yra konkuruojančios. Pačias jiems pa­togiausias perėjimo vietas užima rudie­ji vandeniniai strazdai. Tai sraunūs, skaidrūs įvairaus dydžio upeliai uolų nuolaužų užverstomis vagomis. Šie paukščiai, būdami stambesni, sėkmingai konkuruoji su paprastaisiais vandeni­niais strazdais, ką patvirtino mūsų ste­bėjimai Tianšanio ir Fanų kalnuose. Kokiame aukštyje tame ar kitame ra­jone perės rudieji vandeniniai strazdai, priklauso nuo tarpeklio mikroreljefo savybių. Paprastieji vandeniniai straz­dai peri du tris kartus per metus. Vadų skaičius konkrečiame upelyje priklau­so ir nuo vandens skaidrumo. Liepos mėnesį, intensyviai tirpstant ledynams, vandeniniai strazdai pasitraukia iš drumstų upelių. Fanų kalnuose daugelvje tarpeklių yra griūtinių ežerų. Dėl to žemiau jų tekančių upelių vandens skaidrumas visais metų laikais mažai keičiasi. Iš ežerų pro uolienas prasi­muša jau nusistovėjęs, švarus vanduo. Ir patys ežerai turi įtakos vandeninių strazdų pasiskirstymui. Nuo Kuli Ko­lono plokščiakalnio tekančiame upely­je Ureč peri abi jų rūšys, o mažuose upeliuose, įtekančiuose į ežerus, gyve­na tik paprastieji vandeniniai strazdai. Tokia pati situacija ir kituose tokio po­būdžio Fanų kalnų tarpekliuose. Gana dideli rajonai, kur nėra sraunių upokš­nių, o tik ežerai, sujungti nedidelėmis protakomis, maišo rudiesiems vandeni­niams strazdams prasiskverbti į aukšt­upius. Kelių pakopų aukšti kriokliai neleidžia apsigyventi aukščiau jų abiem paukščių rūšims. Vidurinės Azi­jos kalnuose persidengia šių dviejų rū­šių arealai. Rudasis vandeninis strazdas būdingas kalnų sistemoms, esančioms toliau į rytus, o į vakarus esančiuose kalnų rajonuose gyvena tik paprastasis vandeninis strazdas. Jis, turėdamas uni­versalesnį prisitaikymą, galėdamas gy­venti labai įvairiuose aukščiuose, Vi­durinės Azijos regione lyg tai „apsu­pa“ vietas, kur gyvena rudieji vande­niniai strazdai. Gyvendami greta, mai­tindamiesi tais pačiais objektais ir pe­rėdami panašiose vietose, šių rūšių paukščiai konkuruoja tarpusavyje. Kon­kurencija perėjimo metu pasireiškia ru­dųjų vandeninių strazdų agresyvumu. Paprastųjų ir rudųjų vandeninių straz­dų gausumo santykis priklauso nuo kal­nų upelių vagos reljefo savybių. Vaka­ru Pamyro tarpekliuose, turinčiuose la­bai didelį nuolydį, dominuoja rudieji vandeniniai strazdai, paprastieji peri tik visai ramios tėkmės upelių atkarpose, ir jų mažai. Tianšanio kalnuose su kabančiais slėniais, pievomis, upių tėk­mė kuriuose rami ir vagoje maža uolų nuolaužų, gyvena paprastieji vandeni­niai strazdai, srauniose atkarpose aptin­kamos abi rūšys, ir čia rudųjų vandeni­nių strazdų daugiau, nei paprastųjų, o priekalnėse gyvena vėl tik paprastieji. Fanų kalnuose su labai įvairiomis sąly­gomis kiekviename upelyje šios dvi rū­šys pasiskirsčiusios mozaikiškai, ir kas gyvena kokiame aukštyje, priklauso nuo konkrečių upelio ypatybių.

Bene pats įdomiausias paukštis, kurį teko stebėti— baltkojė. Tai, kad ji gyvena Fanų kalnuose, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios mū­sų ekspedicija pasirinko darbui būtent šį rajoną. Jau gegužės pirmosiomis die­nomis pavyko rasti jos lizdą su ketu­riais jaunikliais. Jis buvo plyšyje tarp dviejų didelių akmenų, prie krioklio. Iš visų pusių sunkėsi vanduo, tvyrojo prieblanda. Iš išorės lizdas buvo toks pat žalias ir drėgnas, kaip akmenis pa­dengusios samanos, viduje sausas, iš­klotas žolelėmis. Jauniklius intensyviai maitino abu suaugę paukščiai. Kartu su vandeniniais strazdais tai buvo anks­čiausios vados šiais melais su savo ypač nepalankiais orais. Iki birželio vidurio šlaitus dažnai užklodavo snie­gas, gegužės mėnesį sniego danga lai­kėsi ištisa savaitę ir nusileido iki 2000 metrų virš jūros lygio. Raudonuodegės, kielės, pečialindos, karališkieji svilikėliai spietėsi pulkais upelių krantuose, kur sniegas tirpo greičiausiai. Ištisomis bangomis paukščiai leidosi žemyn iš jau užimtų vietų, kurios atsidūrė po snie­gu. Tiktai iš vandens maistą renkantys paukščiai pradėjo perėti laiku. Baltakojė netgi neįprastai anksti. Pagal litera­tūrinius duomenis, jaunikliai išsirita birželio mėnesi, ir tai rajonuose, kurie yra žymiai piečiau, nei Fanų kalnai. O čia jaunikliai išsiperėjo balandžio paskutinėmis dienomis. Lizdą jie paliko gegužės antroje pusėje, įdomiausia bu­vo tai, kad jaunikliai, kelias dienas pa­buvoję netoliese, paskui nusileido upe­liu žemyn, o pora suaugusių liko prie lizdo. Birželio viduryje jie iš naujo po­ravusi ir toįe pačioje vietoje perėjo antrą kartą. Šį sykį buvo trys jaunikliai, kurie išskrido iš lizdo liepos mė­nesį. Per tą laiką vandens upelyje ge­rokai padaugėjo, ir prisigauti prie lizdo buvo neįmanoma. Sprendžiant iš to, kad suaugę paukščiai neskraidė su sta­tybine medžiaga, jie perėjo tame pačia­me lizde. Iš viso prie upelio, tekančio nuo Kuli Kolono plokščiakalnio, gyveno trys baltakojų poros, bet kitų dviejų vietų aptikti nepavyko. Paprastai jos pasirinkdavo tik labai sraunias upelių vietas, kurių krantai buvo apaugę ser­bentu ir karklų krūmais su įsiterpusiu vienu kitu šermukšniu. Pora, kurios liz­dą aptikome, užėmė tokią 200 metrų ilgio upelio atkarpą. Kitų porų dažniausiai matydavome tik vieną suaugu­sį paukštį. Remiantis mūsų ankstesniais stebėjimais Vakarų Pamyre, galima bū­tų padaryti išvadą, kad ir Fanų kalnuose baltakojų poros teritorija susideda iš atskirų sklypų, kur lizdas grei­čiausiai buvo kokiame nors mažame intake, kurių netrūko, o vienas suau­gęs paukštis, patinas, didelę dienos dalį praleisdavo pagrindiniame upelyje. Baltakojų pora išsirinkdavo jiems tin­kančias mikrostacijas, gana nutolusias viena nuo kitos. Tačiau tai dar reikėtų patikrinti.

Baltakepurės raudonuodegės savo te­ritorijas minėtame upelyje užėmė ga­na vėlai. Tiktai gegužės viduryje prie vandens, 2200—3000 metrų aukštyje virš jūros lygio, pamatėme dvi poras. Užimti sklypai neturėjo bendrų „sienų“, buvo atskirti kilometro ilgio upelio atkarpos. Jeigu įsivaizduotume, kad upe­lis teka lyg didžiuliais laiptais, tai baltkojės ir baltakepurės raudonuodegės pasirenka gyventi būtent tas vietas, kur vanduo teka tarp dviejų pakopų, tai yra turinčias didžiausią nuolydį. Čia dažnai upelis suskyla į keletą vagų ar plačiai srūva nuobirynu. Jame pilna didesnių ir mažesnių akmens luitų, tarp kurių gausu visokių plyšių ir užuolandų, tinkančių sukti lizdui. Vagoje kyšo apsamanoję akmenys, kuriuos visą lai­ką vilgo vanduo, dažnai būna nedideli kriokliai. Šios dvi paukščių rūšys renka maistą kaip tik tokiose vietose, apžiūrėdamos kiekvieną užkaborį. Baltkojės, be to, gana dažnai pakimba kaip kolibriai priešais krioklį ir gaudo vabzdžius, kuriuos neša vanduo. Jas labai retai galima pamatyti krantuose tolėliau nuo vandens. Baltakepurės raudonuodegės noriai gaudo vabzdžius ir šlaituose, ap­augusiuose krūmokšniais ir žole, taip pat ant uolinių pakriūčių, jeigu tokios yra netoli upelio. Perėti jos pradeda birželio pradžioje. Šiais metais susidū­rėme su gana keistu reiškiniu — abi baltakepurių raudonuodegių poros neišperėjo jauniklių. Viena pora birželio gale dingo visiškai, greičiausiai žuvo, o iš kitos poros liko tik vienas paukš­tis. Nustebino mus ir tai, kad gretimuo­se tarpekliuose baltkojės ir šios rau­donuodegės iš viso negyveno, nors tin­kamų vietų buvo nemaža.

Mėlynosios paukštės, kaip ir kituose kalnų rajonuose, lizdams sukti pasirin­ko stačias uolines sienas. Pasisekė ras­ti du lizdus po kriokliais. Vienas iš jų buvo tamsioje ertmėje, į kurią vedė tik siaura landa krioklio viršuje. Mėlyno­sios paukštės užėmė dideles teritorijas, kurios kartais tarpusavyje persidengda­vo. Viena pora jaunikliams atnešdavo šilkmedžio uogų, o artimiausi šilkme­džiai augo nedideliame kišlake už dviejų kilometrų nuo lizdo. Gegužės pra­džioje, kada šie paukščiai „dalijosi“ tarpeklį, dažnai matydavome jų pešty­nes. Pora garsiais riksmais ir lyg tai šnypštimu vaikydavo įsibrovėlį į jos teritoriją. Mėlynųjų paukščių gausumas labai priklausė nuo to, kiek patogių perėti sienų yra tarpeklyje. Praktiškai kiekvienoje vietoje, kur upelį buvo su­spaudusios tokios sienos, gyveno šių paukščių pora. Viena jų buvo įsikūru­si 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio, kitos žemiau.

Kalninės kielės — pati gausiausia paukščių rūšis, gyvenanti prie kalnų upelių.

Rimantas R. Budrys

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų