Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ant druskos kalno

in Pasakojimai

Į pietryčius nuo Dušanbės, Kuliabo apylinkėse snieguotų kalnų nėra. Jie ten, Šiaurėje, baltuoja, blizga, lyg veidrodžiai atspindi saulę. O čia kalnai ramūs, žemiau debesų. Po žaliuojančius kalnų slėnius ir šlaitus ganosi daugybė avių ir ožkų, mo­terys šeimininkauja namuose.

Senų senovėje čionai taikiai gyveno du broliai. Vienas jų, Chodža Muminas, pabai­gė druską. Antrasis jos turėjo daug. Ir nuėjo Chodža pas brolį druskos prašyti. Bet šis buvo šykštokas. Pasėmė jos mažą saujelę ir davė Chodžai.

Grįžo Chodža Muminas namo su sauje­le druskos. O čia jo laukia kaimynas. Jis taip pat jos neturi. Atidavė kaimynui savo druską, o ant delnų likusius smul­kius kristalėlius nukratė ant žemės. Ir pradėjo augti nuberti druskos trupinėliai. Augo jie, augo, pavirto krūvelėmis. Apda­lijo druska Chodža Muminas visus kaimy­nus ir pažįstamus. O krūvelės vis augo ir augo. Pavirto kalva, paskiau aukštu ir dideliu kalnu. Ir tebestovi jis dabar Ta­džikijos pietuose. Didingas, gražus, pakilęs virš kitų kalnų. Jo viršūnę ir debesys retsykiais paglosto.

Vietos gyventojai, pagerbdami dosnųjį brolį, kiekvieną pavasarį susirenka ant aukšto Chodžos Mumino kalno. Pjauna veršiuką, avinus, ožiukus ir kelia puotą. Čia jaunimas šoka liaudies šokius, dainuo­ja dainas, vaikinai savo nuotakų akivaiz­doje demonstruoja jėgą ir miklumą, garbūs senukai oriai šnekučiuojasi, aptarinėja svarbias gyvenimo problemas.

Toli pasklido gandas apie stebuklingąjį druskos kalną. Tuos gandus išgirdo Kauno turistai ir Išsiruošė į tolimą kelionę. Greitai nuskridome iš Maskvos į Dušan­bę, o iš tenai į Kuliabą, tarsi ant didelio paukščio, skridome „Anuška“. Lėktuvėlis judėjo lėtai, tai pakildamas virš neaukš­tų kalnų, tai nusileisdamas žemyn arčiau slėnių. Vaizdai slinko iš lėto, turėjome laiko jais pasigrožėti, pasikalbėti su lakū­nais. Oras įeidavo pro nesandarias ,,Anuš­kos“ duris ir išeidavo pro grindyse esančią skylę. Padaręs lanką aplink Kuliabą, mūsų paukštis nusileido nedideliame aerodro­me.

Vietinis autobusas mus nuvežė prie Chodža Mumino prigludusios Vosės gy­venvietės. Užsidėję kuprines, patraukėme kalno papėdės link, pakilome aukštyn, susiradome aikštelę ir pasistatėme palapi­nes. Čia pat kanjonas, kuriuo rytoj kilsi­me aukštyn.

Vietos gyventojai tadžikai — piemenys, vairuotojai, fermų darbuotojai — nežino­jo savo tautiečio Chodžos Zulfikano pa­mokymo: „Pabudęs iš miego, apmąstyk, kam galėtum šiandien padėti. Ir skubėk pas jį, nes galbūt kitas jau rengiasi eiti jam į pagalbą. O tą kitą gal pasišauks Alachas. Arba tave pasišauks. Todėl sku­bėk„. Bet jų kraujyje sruveno senos tra­dicijos. Tos pačios, kurios sruveno Zulfikano kraujyje Ir kurios nuolat palaikomos, pagerbiant Chodžą Muminą. Į mūsų sto­vyklą traktoriumi buvo atgabenta didžiu­lė statinė vandens, duonos papločių. Vakarop atėjo garbūs senukai ir jauni pie­menys, o jiems iš paskos — moterys, ne­šinos didžiuliu dubeniu. Buvo papjautas jaunas avinas ir ožiukas, mūsų akivaizdoje nudirti jų kailiai. Tokius skanius patieka­lus gali pagaminti tik vietinės tadžikės. Vakare toli sklido tadžikų ir lietu­vių liaudies dainos,..

… Rytą sutikome žvalūs. Įstriži saulės spinduliai dar nepasiekė mūsų stovyklos.

Šalia, kanjone, tekėjo upelis. Jo dug­nas baltavo, tarsi sniego grūdeliais arba šerkšnu padengtas. Druskos prisodrintas vanduo vingiavo tarp išmėtytų pabalintų akmens luitų.

Gilus kanjonas su upeliu kalną tarsi da­lijo pusiau. Jo dešinėje žaliavo vešli žolė. Augo daug įvairių krūmų. Jų šakos ap­lipusios žiedais. Retsykiais pasirodydavo neaukšti medžiai. Papėdėje žolė apžnaibyta ir sumindžiota čia besiganančių avių ir ožkų. Čia pat žolę pešiojo nedidukai vikrūs arkliai. Pakilus aukštyn, žolės kili­mas mažiau paliestas, ką tik pražydusios gėlės švietė raudoniu.

Kitoje kanjono pusėje — druska. Ak­mens luitai ir druska. Iš pradžių ji — prie upelio, o toliau savo valdas praplė­tė. Nėra žolės ir gėlių. Liko tik druska. Tikra, valgoma. Sako, ji čia skanesnė, nes brangiųjų metalų prisodrinta. Lietus ir šaltinių vanduo druską tirpina, išgraužė vingiuotus griovelius, dideles griovas. Jų šlaitai aštriais peiliais apsmaigstyti, ma­žais arba milžiniškais. Kai kur tų peilių smaigaliai nubraukti. Turbūt čia nuo vir­šūnės akmeninis slidininkas nusileido.

Druskingame šlaite žemai arba virš mū­sų galvų žiojėjo juodos angos. Vienos jų — mažos, tarytum opšrų olos, kitos — daug didesnės. Į jas ir raitelis prajotų.

Saulės spinduliai nenuilstamai žaidžia vandens srovelėse, ištekančiose iš juodų angų, blyksi baltuose ar mineralų paspalvintuose kristaluose.

Saulės apšviestas druskos kalnas akina­mai baltas. Mėlyname dangaus fone jis panašus į ledyną. Tik aštriai dantytas, grėsmingas, iš tolo atgrasinantis. Bet jis mus viliojo. Į susitikimą su juo mes ir at­važiavome.

Kanjono šlaitai kartais panašūs į milži­niškus baltus vargonus, skleidžiančius ty­lią amžiną muziką. Jų papėdėje sustojame, įsiklausome ir susimąstome. Iš vienos pu­sės mus supa gyvybe pulsuojanti žaluma, iš kitos — bet kokią gyvybę naikinanti didybė. Ir nieko. Šios priešybės sugyvena talkiai. Ir harmoningai.

O ten, žemai, kur baigiasi kalnas ir prasideda lygumos, druskos perdirbimo įmonė ir gyvulių fermos gamtą apterliojo. Nes jas sukūrė žmogus.

Geras, galingas ir didis menininkas buvo Chodža Muminas, dievų padedamas sukū­ręs šį gamtos stebuklą. O druskos čia ne­apsakomai daug. Kalno ilgis — keliolika kilometrų, plotis — tik perpus mažesnis, o viršūnė siekia debesis.

Saulė į mus žiūri pro kitą kanjono galą. Kalno druska pagelto, vėliau paraudo. Leidžiamės žemyn. Po mūsų kojomis žolė ir žiedai. Retkarčiais šmėžteli gyvatės. Jos ligos ir gerai įmitusios.

Šešėliai uždengė mūsų palapines.

Mes susirinkome prie paskutinio laužo.

Liepsnos šviesa gęsta ant susimąsčiusių mūsų ir svetingų tadžikų veidų.

Antanas Sadeckas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Pasakojimai

Kur mirusi upelė…

Grįžęs iš tos kelionės, galiu tvirtinti ma­tęs, kaip vaikšto šaitanai. Gal kartais

Chosrovo rezervate

Chosrovas — Irano kunigaikštis, gyvenęs aštuntajame septintajame amžiuje prieš mū­sų erą. Pasak rezervato
Pakilti į Viršų