Ant Anadyrio kranto

in Pasakojimai

Lengva rugpjūčio diena. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, saulė visai nevargina, o šildo taip jaukiai, kad geriausiai jauties vilkėdamas vien marškiniais.

Bet prie Anadyrio marškinių mažoka. Ir geras megztinis praverčia. Upė dvelkia šalčiu.

Šiandieną keliuos pas žvejus. Žvejų brigada žvejoja kitapus Anadyrio, že­miau Markovo. Įsikūrę paplūdimyje, į kurį patogu traukti valkšnas.

Prieš tai dar pasukome prieš srovę pasižvalgyti po upę. Mūsų „Vichris”, iš pradžių parpęs, kad net ausyse zvimbė, nei iš šio, nei iš to ėmė trūkčioti, dar kiek paknirkė ir nutilo.

Mano draugas, kaip ir visados tokiais atvejais, keiksnodamas patampė patampė starterio virvelę, paskui, nuvožęs varik­lio dangtį, nutaisęs supratingai nustebu­sią veido išraišką, krapštinėjasi, o aš klau­sausi atsivėrusios upės bylos.

Stipri upė Anadyris. Srovė greita, gili. O toliau pakrantėje, prie seklumos, šoki­nėja didelės žuvys… Krankliai vedžioja jauniklius, moko juos gyventi ir daug ką suprasti. Štai trys krankliokai iš eilės sutupdyti prie pat vandens, o vienas kažkodėl rėkia keistu, panašiu į kiro balsu. Šalia tupi balti kirai ir tylėdami, susikaupę žiūri į tekantį, mirgantį vandenį.

Anadyrio upė. Nuotr. - basov-chukotka.livejournal.com
Anadyrio upė. Nuotr. – basov-chukotka.livejournal.com

Mūsų motoras nė už ką nenori veikti. Gerai, kad upės srovė mus neša kaip tik ton pusėn, kur reikia — pas žvejus.

O pro mus šaižiai prazvimbia kiti motorlaiviai. Kai dabar įsižiūriu ir įsi­klausau — pilnas Anadyris šen ir ten zu­jančių „Vichrių”. Nelyginant gatvė kokta.

O kiekvienas „Vichris” — tai ėmėjas. Mat daugelis žmonių juos perka, kad galėtų pasiekti tolimos upės pakrantes, kur irgi eina neršti lašišinės žuvys, tik toliau nuo inspektoriaus akių. Taip pat tie varikliai padeda nukakti ir ten, kur dar gyvena ir šeriasi žąsys. Mat kai žąsims staigiai iškrenta senos plasnojamosios plunksnos, kai auga naujos, jos visai ne­gali paskristi. Tada jas ir medžioti visai nesunku. Dar ne taip seniai žąselės ir čia pat gyveno, o dabar aplinkui Markovą, anot vieno seno žvejo, — dykuma. Tik upėje žuvų, tų, kurios praplaukia, yra.

Dar ne taip seniai, dar tada, kai jis pats ir kiti žvejai sužvejodavo žmogaus ilgumo nelmų, prieš daugiau kaip dvidešimt metų, kaip jis mena, Markove te­buvo tik du traktoriai, keturi automobi­liai ir dvi motorinės valtys, kurios prieš srovę, beveik vietoj stovėdamos, vos stūmėsi. O ir žmonių buvo mažiau negu pusė. Po to atsirado varikliai „Maskva”, kuriuos pirmieji atsigabeno aviatoriai, po to pasirodė ta masinė nelaimė „Vichriai”. Žmonių vis daugėjo, ir kai tam žvejui dingo iš priešbučlo nauji pusbačiai, jis suprato, kad ėmė rastis visokių žmonių ir pradėjo išeidamas rakinti duris. Iki tol markoviečiai įpročio rakinti durų ne­turėjo.

O mūsų „Vichris” vis dar spyriojasi. Aiškiai valdiškas daiktas. Kol draugas, atsidaręs variklį, kažką jame valinėja ir pūtinėja, paėmęs irklus, prisiiriu arčiau kranto į protaką.

Valtį toliau neša kiek lėtesnė protakos srovė. Pro skaidrų vandenį regėti žvirgž­do dugnas o prie jo — šmėkšo neršiančios ketos. Daug jų…

Taip pati upė ir atneša mus iki pla­taus, lėkšto, akmenuoto paplūdimio, už kurio, toliau krante, garbanojasi karklynai. Iš tų karklynų naktimis kartais išletena lokiai ir eina patikrinti, kas nau­jo jų upės pakrantėje. Nes šioje pakran­tėje svečiai — žvejai ir jų šunys, bet ne lokiai, ne kirai ir ne juodvarniai, kuriuos upė kas rudenį nuo amžių mai­tina.

Todėl lokiai, kartais atėję naktį, ramiai surenka žuvis, pakabintas džiūti ant iš­temptų virvių.

O šiandien, atsipūtimo valandėlę, žvejai nuėjo prie palapinių tik atsigerti arba­tos ir užmiršę paliko ant kranto neuždengtą puodą su ikrais. Kirai pripuolę surijo net dvidešimt keturis kilogramus sūdyti paruoštų ikrų.

Niekas smarkiai ir nepyksta. Patys pra­žiopsojo. O meškos nušauti netyko. Da­bar ji visa perkvipusi žuvimi ir esanti labai negardi. Geriau palaukti vėlyvo ru­dens, kai meškiena kvepia ne žuvimi, o kankorėžiais.

Aure, toliau pakrantėje kranklys kažką aptiko. Prie jo nubėgo žvejų šunelis, spanielis, bet už kranklį didesnis. Spanie­lis pribėgęs loja ant kranklio, o krank­lys, savo laimikį pamynęs koja, pasi­sukęs į šunį, kranksi ant spanielio. Susitiko toks tokį, abu lygūs. Ir vis dėlto pasitraukė ne paukštis. Šuo, „numojęs ranka”, paliko kranklį ramybėje.
Mūsų valčiai priekiu čiūžtelėjus ant akmenuoto kranto, pribėga juodas, balta apykakle postambis šuo — laika, draugiškai mojuoja uodega, pauosto, sveiki­nasi.

Prieina ir žvejų brigadininkas. Viktoras Perepelica malonus, inteligentiško veido, pusamžis žmogus, daugiau primenantis kaimo mokytoją negu žveją verslininką. Netrukus sužinojau, kad jis dar ir versli­ninkas medžiotojas. Taigi pakalbėti turė­sim apie ką.

Šiuo metu iš visos brigados kartu su brigadininku — čionai tik du vyrai. Ant­rasis — ūkio vairuotojas, vardu Vladimiras. Atvarytas „planui pa­dėti”. Yra dar trečias, bet jis atvyks vidurnaktį tinklo traukti. Šiaip dar „pla­nui padeda” pulkelis moksleivių. Juos taip pat rytą perkels per upę. O pla­nas — rugpjūtį ir rugsėjį, per tuos du žuvų mėnesius — šešiolika tonų ketų ir dvidešimt penkios tonos įvairių kitų žuvų. Na, žinoma, ir ikrų.

Keta (oncorhynchus keta). Nuotr. - uniprot.org
Keta (oncorhynchus keta). Nuotr. – uniprot.org

Vėliau, nuo lapkričio iki kovo, Viktoras jau tiktai vienas, be jokios brigados vykdys savo antrąjį planą — turės su­gauti apie dvidešimt sabalų. Ir antroji plano dalis Viktorui kur kas įdomesnė. Bet ką darysi, jeigu ir žūklės planai medžiotojams priklauso. O visame Markovo ūkyje tebėra tik trys me­džiotojai. Praeina traperių laikai…

Viktoras skundžiasi, kad net lydekas žvejoti statomais tinklais kur kas įdo­miau, negu vilkte vilkti lašišas. Ir pats nuobodžiausias darbas — vežti lašišas ir jų ikrus sandėlin atiduoti. Tuo labiau kad jis ikrų nevertina ir nemėgsta.

Gardžiausia — tai pasūdyti lašišų pil­veliai. O dar gardžiau — tai jų galvos ir pieniai, kiek pasūdyti, suslėgti statinaitėse. Kai jie kiek pastovi ir įgauna kva­pelį — va, tada gardumynas. O ikrus anksčiau tai tik pildavo į maišelius ir džiovindavo. Geriausias pašaras būdavo šunims, išsiruošus žiemą medžioti. Labai lengvas ir sotus pašaras.. .

Be to, dabar ir šunys išnyko. Nebėra kuo šerti. Anksčiau šunis šerdavo džiovin­tomis žuvimis. Kasdieną šuniui reikėdavo vienos ketos. O iš kur jų paimsi, jeigu net už padvėsusią ketą, jeigu ją radai ir parsinešei, dabar inspektorius baudą ima.

Anksčiau net rąstus iš kirtaviečių šu­nimis traukdavo. Būdavo, išmindo, pragrumdo taką sniege, ir aštuonių šunų kinkinys net kubinį metrą maumedžių ne­sunkiai iki upės traukia. Gerai prižiūrėti, pašerti šunys — patį velnią pavilks, ne tik rąstą.

Kaip dabar automobiliai, taip tada buvo šunų kinkiniai. Buvo partijos rajono komi­teto kinkinys, ūkio direktoriaus kinkinys… Į pasitarimus, į Anadyrį — rajono centrą šunimis važiuodavo. Priklausomai nuo kinkinio, nuo kelio, nuo oro — dešimt, dvidešimt dienų važiuodavo, palapinėse, miegmaišiuose pakeliui nakvodami. Ir dar ne taip seniai taip buvo.

Mane atplukdęs draugas šiaip taip pa­leidžia savo „Vichrį”. Aš lieku pas žvejus.

Prisemiame puodą vandens arbatai, prieš tai atsigeriame tiesiog iš upės. Tik dabar ir sužinau, koks skanus Anadyrio vanduo. Ir kaip gera gerti tiesiog iš upės. Ir žinoti, kad dar tokių upių yra…

Vakaro saulė kloja ant paplūdimio ak­menėlių gelsvus, dar šiltus spindulius. Už karklynų, už upės žalių pakrančių, prieš saulę toli mėlynuoja kalnai…

Žvejų palapinės tolėliau nuo kranto. Tenai laužavietė, aprūkę puodai, ant kuo­lų pakloti lentiniai suolai ir ilgas sta­las.
O palei karklus, iš po laukinių serben­tų, kur jau guli vakaro šešėliai — ore mirga tarsi dulkės… Tai kyla nuožmūs mašalai ir tie patys smulkiausi „mokrecai”.

Nelinksma, kai jie apipuola. Uodai, pa­lyginti su mašalais, ne tokie jau baisūs. Brigadininkas tvirtina, kad mašalai net tris jo šunis yra mirtinai užgraužę — prilindo jų į ausis ir akis, ir vargšai šu­nys žuvo.

Mašalai bjaurūs tuo, kad smelkiasi ten, kur šilta ir kur švelni oda — už rankogalių, už diržo, už apykaklės, į batus prie kojų riešų… Iš pradžių pa­junti tik niežėjimą, bet kaip mat jie pra­graužia kraujuojančias, ilgai negyjančias žaizdas. Kai žvejojant dieną ima pulti ma­šalai — geriausia nusirengti nuogai. Tada vėjas pučia visą kūną, nėra nei ranko­galių, nei apykaklės, telieka vien užausiai… Naktį, nors ir šviesią šiaurės naktį, nenusirengsi. Vėsu. Be to, naktis — uo­dų metas. Nuogą užgels mirtinai. Bet uodai vis tiek ne tokie balsūs kaip ma­šalai.

Koks nuostabus būtų kraštas šiaurė! Jeigu ne debesys uodų, jeigu ne tie mašalai su „mokrecais”.

Štai tokie mašalų debesys sutinkami Šiaurėje. Nuotr. - oleni-xa.livejournal.com
Štai tokie mašalų debesys sutinkami Šiaurėje. Nuotr. – oleni-xa.livejournal.com

Vakarieniaujame palapinėje.

Du šunys — laikos tupi prie angos, o trečias, spanielis, kurį mačiau besiginčijan­tį su krankliu, trinasi man apie kojas, ren­ka liežuviu nukritusius trupinius, o aš jam duodu dar ir troškintos kiaulienos, dorai pakabinęs šaukštu.

Vargšas šuneli, manau, kilęs iš šiltos Ispanijos! Ką tu čia veiksi ne savo areale žiemą, per speigus, kai tik vilkai ir roginiai šunys geriau jaučiasi?

Lyg atspėjęs mano mintį, ir Viktoras pritaria:

Na, kam jis man? Bet mat pasirodė gražus šuniukas, paėmiau, o dabar kur?

O spanielis žiūri tokiom didelėm, žmo­giškai ištikimom akim, kad darosi didžiai jo gaila. Bet kas iš tos mano paguodos. Tik dar vienas šaukštas mėsos konser­vų… Su savimi juk nepasiimsiu.

Viktoro prašau, kad jis kiek papasa­kotų apie savo medžiokles. Tasai ilgesin­gai atsidūsta.

Dabar rugpjūtis… Dar rugsėjis… dar spalis… Tada pradėsiu dėlioti jauką sabalams. Kažin kaip tie dar pernykš­čiai mano sabalai? Gyveno jie mano namelyje, po priebučiu. Nors ir nelabai „planas ėjo”, bet jų neliečiau, taip ir palikau gyventi.

Kažin kaip tas mano lokys… Būdavo, kiek primėtau ketos kąsnelių sabalams privilioti, o jis, įgudęs mano pėdomis sekioti, viską surinkdavo. Daug jis man trukdė, bet tegu…

Planą vis tiek „ištraukiau”. Ūkis tiek turi pateikti brangiųjų kailių, tai pusė plano — ant mano pečių. Mano plotai — už dviejų šimtų kilometrų nuo Markovo, upe aukštyn. O paskui eina palei upę septyniasdešimt kilometrų. Visus produktus, reikmenis, mantą — nugabename vandeniu. O paskui, kai jau būna pašalę, medžiotojus, taigi ir mane, nuskraidina malūnsparniu.

Įsikūręs rengi spąstus, iš pradžių jie verdami su spygliais. Po to — murkdomi į skystą parafiną ir pakabinami džiūti. Parafinu padengtas metalas nerūdija ir gerai kvepia. Bet ką bedarytum, žmogaus kvapelis šioks toks vis tiek lieka.

Po to spąstus spendi. Išrausi duobelę sniege, guldai ten pagalėlius, ant jų — spąstelius. Spąstelius uždengi balta popie­rine servetėle, atitinkamai ją įplėši, kad spąstų žabtai nekliudomi galėtų čiupti, ir, paėmęs kastuvėlį, lengvai užberi snie­gučiu. Galima spąstus ir pilkus spęsti. Aplinkui išmėtai daug mažų jauko kąs­nelių, o kokioje nors gilumoje — po kelmu arba išvarta padedi baltąjį zuikį ar žvyrę, bet taip, kad, eidamas prie tokio laimikio, sabalas niekaip negalėtų apeiti spąstų. Sabalas iš pradžių renka jauko gabalėlius, įsidrąsina, pripranta, eina didelio grobio paimti ir — šac!

Sabalas (Martes zibellina). Nuotr. - shubki.info
Sabalas (Martes zibellina). Nuotr. – shubki.info

Ir eini vis tikrindamas spąstus, ir eini, bėgi slidėmis… Aš savo ėjimus padalinuį keturias keliones. Trys jų trunka po visą dieną. Ilgiausias mano visos dienos maršrutas — iki trisdešimt penkių kilo­metrų. O ketvirtasis — tik iki pietų, kad liktų dar pusdienis pasirūpinti malkų, pasigaminti maisto, susilopyti. O lopyti, ypač kas ketvirtą dieną, visados būna ką.

Ir daug dienų būna tuščių tuštutėlių. O laimingiausia mano diena — kai parsine­šiau šešis sabalus!

Ir gyvenu aš tenai kaip žmogus. Noriu šviežienos — žvyrę, baltąjį zuikį prasi­manau. Arba, prakirtęs aketę, kiršlių pasigaunu. Ir tylus, ir baltas, gražus pasau­lis aplinkui… Ir manau tada: ir velniam reikalingas čia tas tamsus kaimelis Mar­kovas… Kad žuvis paslapčiom sprogdin­tų… Kad naftą į upę leistų…

Tarytum patvirtindami Viktoro žodžius, upe lyg gatve, vis zuja „Vichriai”, „Mas­kvos”, prapliumpsi barža.

Dvidešimt ketvirta valanda. Pats ketų traukimas. Sunki valkšna pritraukiama prie kranto ir paliekama iki ryto. Rytą dorosime.

Porą valandų dar galime nusnūsti.

Šviesa jau perėjo kiton dangaus pusėn, tuojau imsis saulėtekis. Pro palapinės pravirą angą jaukiai dvelkia gęstančio laužo dūmelis. Palapinėje ramiai dega dvi žvakės. Ir kad šviesiau būtų, ir šiaip… kad degtų…

Spanielis, prigludęs prie mano miegmai­šio, guli susisukęs kamuolin ir nukišęs nosį papilvėn, kartais, tarsi iš po žemių, vis pasako „haf”, taip atsiliepdamas į tolimą Markovo šunų lojimą…

Staiga, surikę ne savo balsais, palapinėn iš lauko įpuola du kiti šunys… Spanielis sucypęs vos nepalenda po ma­nimi, o Viktoras su Vladimiru šoka iš miegmaišių kaip iš ugnies ir išvirsta laukan. Aš atsisėdęs tik dairaus…

Viktoras sugrįžęs ramiai sako:

— Buvo lokys…

Ir tikrai. Išėjęs čia pat, serbentyne, ra­dau jo giliai įmintas pėdas.

Aukštėliau pakitus saulei — vėl maty­tas reginys. Įsibrldę iki kelių vandenin, žmonės darinėja žuvis. Ikrai — sau, žuvys — sau, viduriai — į upę žuvėdroms, ki­rams ir vėgėlėms.

Ore šoka grakštų šokį upinės žuvėdros. Vos ne iš rankų gaudo ikrus, žuvų liku­čius. Žuvėdra pakimba man prieš akis, net jaučiu jos sparnų vėją, lyg taikytųsi į gyvą žuvį. Ką nutvėrusi nešasi, skris­dama ryja, o kita ją vejasi, norėdama atimti, nors žuvų liekanų — į valias.

O Anadyrls teka galingas, vėsus ir gi­lus…

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.