Ant amžino pašalo

in Negyvoji gamta

Jau visai vakarėjant, nors laikrodis terodė tiktai popiečio ankstyvą valandą, vis taip pat šurgant gatvėse sniegučiui, speigui kaustant akis, Norilske sura­dau septynioliktąjį kvartalą, o jame namą su įdomia iškaba.

Iš tiesų, ką gi tokioje šaltybių šalty­bėje gali veikti žemdirbiai? Kur vos tik truputuką pasikasus, kastuvas atsi­muša į amžinai įledėjusią žemę.

Visur savi reikalai. Vienur avinin­kystė, o čionai — elnininkystė. Be to, ir žemdirbystė… ant amžino pašalo.

Bet kokia ūkinė žmogaus veikla, ypač statyba, tame tarpe kelių ir geležinke­lių tiesimas, taip pat ir žemdirbystė – šiuose kraštuose susijusi su amžinu pašalu.

Ant amžino pašalo guli tundrų, miškatundrių ir Arktikos dykumų platy­bės.

Amžinas pašalas, kurio mįsles tyrinė­ja moksliniai institutai ir mokslininkų kolektyvai, dar iki šiol yra toli gražu ne visiškai pažintas gamtos reiškinys, su kuriuo, tai jau visiškai aišku, reikia elgtis labai atsargai ir apdairiai. Bū­tent šito apdairumo reikalingas taipogi užpoliarės žemdirbys. Amžinas pašalas — dalykas labai jautrus. Tūno jisai vienur arčiau, kitur giliau po tundra, kai kur storu, o daugausia — labai storu sluoksniu. Bet į žemės paviršiaus pakitimus, nors iš pirmo žvilgsnio ir nedidelius, atsiliepta greitai. Tasai am­žinas pašalas sukraipo ir iškilnoja kupstais ar net kalneliukais žemės pa­viršių, bet dažniausias jo pokštas — tai visokiausios karstinės įgriuvos, pri­sipildžiusios vandens.

Begalė tundros ežerų — irgi termo­karstinės kilmės, atsiradę amžino pa­šalo įgriuvose ir plyšiuose. Visa tai padarė klimato pasikeitimai ir kiti gamtiniai dalykai. Bet šiuo metu šiau­rėje jau gana smarkiai veikia ir žmo­gus, tuo pačiu sukeldamas ir „žmogiš­kos kilmės” karstinius reiškinius. O jų yra ir dar bus visokių.

Pavyzdžiui, miškatundrės gaisras. Tai ne taiga, kurią gali uždegti ir žaibas. Jeigu tundroje kyla dūmai — aišku, žmogaus darbas. Nurūko paviršinis sluoksnis, reti maumedžiai išgriuvo, nes nudegė šaknys, kurios tik pavir­šiaus laikėsi įkibusios, medžių nebe­liko. Pasikeitė augalinė danga, vasaro­mis žemė ėmė menkiau atšilti ir vieto­je miškatundrės visame gaisro plote pasidarė užpelkėjusi tundra.

Kitur, paleidus nusistovėjusią žemės ir oro šilumos apykaitą, ėmė ir atsivė­rė pilnos vandens įgriuvos.

To priežastis gali būti net anglies arba kitokios dulkės. Yra tyrinėjimų, pagal kurių duomenis galima skirti tris dulkėtumo zonas. Pirmoji didžiausio dulkėtumo zona plyti iki šešių kilo­metrų nuo dulkių šaltinio. Tai gali būti miestas, gyvenvietė, akmens anglies šachta. Taip pat daug dulkių gula abipus geležinkelio iki trijų šimtų metrų platumo juosta. Pasibaigus di­džiausio dulkėtumo zonai, prasideda vidutinio dulkėtumo zona, maždaug iki dvidešimt penkių kilometrų nuo dul­kių šaltinio. Toliau dulkėtumas jau visiškai mažėja. Kokią tai turi reikšmę? Dulkėmis, ypač anglies, apneštas snie­gas menkiau atspindi saulės spindulius, pavasarį greičiau ištirpsią, žemė tose vietose greičiau ima atšilti ir todėl amžinas pašalas čionai atitirpsta giliau. Ir štai atsiranda termokarstiniai reiški­niai: susiklaipė, įtrūko namo sienos, ėmė ir prasmego geležinkelio pylimas, viduryje plento ėmė ir atsivėrė van­dens pilna pragarmė, kad ir visas na­mas joje paskęstų…

Žmogus, sunaikinęs augalinę dangą, dar plačiau atidaro vartus termokarstui. O ėmęsis ūkinės veiklos, norom nenorom to neišvengsi. Štai netoli gy­venvietės ta pačia vieta tik kelis kar­tus pravažiavo visureigis. Vikšrais jisai sumalė, sumurkdė žolę, liko plika žemė. Ir nereikėjo ilgai laukti, ten, kur ėjo visureigio vikšrai, atsirado du vis gilėjantys ir platėjantys vandens vis pilnesnį grioviai.

Savo laiku iš Salechardo iki Deši­niosios Chetos upės buvo nutiestas geležinkelis, kaip priimta sakyti, „pa­lengvintomis techninėmis sąlygomis”. Jį tiesiant gan plačiu ruožu, net iki kelių šimtų metrų platumo juosta, daug kur buvo buldozeriais stumdomas tund­ros paviršius, ir tokiu būdu nuskusta žolinė danga. Tasai geležinkelis jau beveik trisdešimt metų guli kaip už­konservuotas. Ir kas gi su juo nutiko? Šalia pylimo atsirado daug įdubų ir ežerėlių, telefono stulpai šalia geležin­kelio daug kur stovi jau iki pusės vandenyje. Tilteliai, permesti per pro­takas, išrietė kupras, lyg kokie katinai. Patys geležinkelio bėgiai susiklaipe, susivingiavo, o kai kur pakrypę, nuny­ra po vandeniu. Žodžiu, liko tiktai „buvęs” geležinkelis.

Atrodo, toks nereikšmingas dalykas, kaip augalijos danga tundroje, — pašlapusi, žengiant žliugsinti velėna — ir tiek. O ji ir yra tasai nuostabusis izoliatorius ir šilumos, patenkančios į gruntą, reguliatorius. Aure, Jakutijos tundroje, užėjus vasaros šilumai, kai oro temperatūra pasiekta dvidešimt laipsnių šilumos, po augaline danga dirva vos tik dešimties centimetrų gilu­mo nesušyla daugiau kaip plius trys laipsniai. O jau pusės metro gilumoje guli amžinas pašalas.

Vadinasi, norint ką nors nuveikti ir sau tikrai naudos gauti, reikia ne tik daug išmanyti, bet ir su daug kuo skai­tytis, jau nekalbant apie numatymą — o kas bus toliau? To pastarojo — „kas bus toliau?” — mums dažniausiai ir trūksta. Turiu galvoje ir mūsų, Lie­tuvos gamtą.

Čionai vertėtų prisiminti akademiko A. Fersmano plačiai žinomą teigtnį, kad gamtoje nėra gamybinių arba negamybinių jėgų. Naudos sąvoka pri­klauso tiktai žmogui ir tiktai žmogus ją gali suformuluoti. O žmogaus veik­la, žvelgiant iš jo paties pozicijų, juo efektyvesnė, kuo geriau jisai pažįsta gamtos reiškinius bei dėsnius.

Tai tinka kalbant tiek ir apie uodus, tiek ir apie amžinąjį pašalą.

Ką ne ką, bet amžinąjį pašalą pa­žinti, įminti jo mįsles — būtinų būtiniausią, norint toliau sėkmingai nau­dotis šiaurės gėrybėmis. Todėl vis daž­niau pasigirsta mokslininkų balsų, ra­ginančių steigti amžino pašalo drausti­nius, kaip ir botaninius, zoologinius, mineraloginius ar landšaftinius. Tuos amžino pašalo draustinius reikėtų pa­rinkti įvairiausiose vietose, įvairiuose landšaftuose, gruntuose ir geografinėse platumose. O tie draustiniai tarnautų kaip gamtinės laboratorijos, kur būtų galima be mažiausio pašalinio poveikio tyrinėti amžino pašalo esmę, vystymosi dėsningumus, galimus jo santykius su šių dienų ir ateities civilizacija.

Tarp kitko, tik amžinajam pašalui mes turime būti dėkingi, kad jisai šių dienų mokslui išsaugojo mamutus, to­kius, kokie jie buvo.

Taip pat ir žmogaus, palaidoto amži­najame pašale, kūnas labai ilgus metus lieka nepakitęs, tarytum geriausiai balzamuotas. Buvo atveju, kai tardymo sumetimais buvo iškelti iš kapo didžio­jo šiaurės tyrinėtojo Nikiforo Begičevo palaikai. Taipogi mokslui žinomas ir kitas, dar akivaizdesnis faktas. Vienas artimiausių Petro Pirmojo bendražygių A. Menšikovas, carui mirus, netrukus buvo ištremtas į Bertozovą prie Obės. 1927 metais įžymusis tremtinys tenai mirė ir buvo palaidotas to paties kai­mo kapinėse. Lygiai po devyniasdešimt dvejų metų A. Menšikovo kūnas buvo aptiktas. Jis buvo toksai, kaip prieš šimtą metų, nepaliestas nei laiko, nei irimo.

Žinodamas tai, M. Sumginas, mokslo apie amžinąjį pašalą arba, kitaip ta­riant, pašalotyros pradininkas ir pagrindėjas, dar 1937 metais siūlė įkurti muziejų — šaldytuvą.

Toksai muziejus turėtų būti iškastas giliai amžiname pašale, kur nuolat laikosi žema temperatūra. Jo aukštis turėtų būti maždaug aštuoniasdešimties metrų, o tūris — penkiasdešimt tūkstan­čių kubinių metrų. Toksai muziejus, nereikalaudamas jokios ypatingos priežiū­ros nei išlaidų, išlaikydamas labai vie­nodą temperatūros ir drėgnumo režimą, gyvuotų tūkstančius metų. Tame mu­ziejuje turėtų būti saugomi įvairūs au­galai, įvairūs gyvūnai. Taipogi skirtin­gų rasių ir antropologinių tipų žmonių lavonai. Po tūkstančio, poros tūkstančių ar dar daugiau metų — visa tai turėtų būti kruopščiai moksliškai tiriama, kad būtų galima nustatyti evoliucijos vyks­mą ir kryptį. Antroji tokio muziejaus užduotis — būtų saugoti rankraščius, dokumentus ir kitus ypač vertingus muziejinius eksponatus, reikšmingus visos žmonijos kultūrai ir istorijai.

Už tokį muziejų būtų tikrai dėkingi tolimųjų tūkstantmečių žmonės. Deja, kad kur nors jis būtų įsteigtas — gir­dėti neteko.

Muziejus muziejum, bet amžinas pa­šalas šiaurėje didžiai naudingas kaip pačios gamtos duotas neribotų galimy­bių ir apimčių sandėlis šaldytuvas.

Teko skaityti, kad pirmieji sandėliai amžiname pašale įrengti Jakutske dar prieš 1917 metus, o 1932 metais Ust – Porte prie Jenisejaus. Tokie sandėliai vienur kitur vis buvo kasami, o 1969 metais „Pravda” rašė, kad Igarkoje įrengtas didžiulis sandėlis šaldytuvas dešimt metrų po žeme, jame yra dvi­dešimt kamerų, o temperatūra svyruoja nuo minus dvylikos tik iki minus de­šimt laipsnių.

Dar prieš tai, 1964 metais, man pa­čiam teko nusileisti į tokį sandėli Kolymos pakrantėje.

Tačiau tokie sandėliai amžiname pa­šale šiaurėje praverčia ne tik žvejų brigadoms ar maisto prekybos įstai­goms.
Norint padidinti kailinės žvėrinin­kystės fermų rentabilumą, jie irgi gali daug pasitarnauti. Mat pagrindiniai to­kių fermų kaštai, net iki septyniasde­šimt penkių procentų — tai žvėrelių šėrimas. Šeriami jie prasta mėsa ir žu­vimi. Turint gerus ruimus, amžiname pašale tų pašarų galima iki lubų pri­krauti vasaros metu, tada juos leng­viausia, tuo pačiu ir pigiausia pa­ruošti. Prikrauti galima tiek, kad pa­kaktų iki kito rudens. O Čiukčijos ūkiai jau daug metų krauna šviežiai nupjautą žolę į po­žemines „daržines”. Tai pasirodė esą ne tik patogu, bet ir pravartu. Pasiro­do, kad šviežiai užšaldyta žolė ne tik maistingesnė negu šienas arba silosas, bet ir atsieina kelis kartus pigiau. O vienas autorius apskaičiavo, kad mė­sos ir žuvų produktų saugojimas am­žino pašalo sandėliuose atsieina beveik devynis kartus pigiau, negu kad juos laikytum mechaniniuose šaldytuvuose.

Taigi amžinas pašalas – geradarys!

Tokiam pagiriamajam žodžiui pritaria ir geobotanikai. Jie tvirtina, kad jeigu nebūtų amžino pašalo, tai didžiu­liai plotai, ypač Jakutijoje, kur dabar ošia taiga, būtų dykuma ir dėl labai paprastos priežasties. Žinia, kad kritu­lių tenai labai mažai, tik iki 280 mili­metru per metus. Vasaros gana šiltos, drėgmės išgarina daug ir sausros tose vietose — dalykas gana įprastas. O amžinas pašalas tokiu atveju yra kaip vandens nepraleidžiantis horizontas, kuris sulaiko rudenio liūčių vandeni viršutiniame, vasarą atitirpusiame sluoksnyje. Atėjus šalčiam tasai van­duo, negalėjęs prasisunkti giliau ir ne­spėjęs paviršiais nubėgti, sušąla. O pa­vasari vėl atšilęs, jis tampa pagrindi­niu drėgmės šaltiniu, iš kurio geria medžiai, krūmai ir žolės. Ir tik dėl tos amžino pašalo sulaikytos drėgmės tuose kraštuose galima net auginti dar­žoves.

Ne toks jau didelis pasirinkimas, ką galėtum pasėti ar pasodinti ir derlių nuimti, kol praskris kaip paukštis sau­lėta šiaurės vasara.

Jeigu tokio striukumo vasarėlė būtų ir pas mus, tai, ko gero, nė salotų neišsiaugintum. Bet šiaurėje saulė švie­čianti apskritą parą suteikia augalui tiek spindulių, kiek jis gautų jų aug­damas gerokai įpiečiau per kur kas ilgesnį laiką. Tai ypač palanku žoliniams augalams.

Aure, tundroje sniegas gulėjo, slūg­sojo, baltas ir kietas, it geras gabali­nis cukrus, o saulė, nežiūrėdama jo akinančio atspindėjimo, jo gynimosi ir didelio nenoro tirpti, vis tiek sugraužė jį tikrai kaip cukrų. Ir per dvi tris dienas — žalia jau tundra. Dar kelio­lika dienų — ir žydi jau!.. O saulė dangumi vis eina, eina…

Dėl tos nesibaigiančios dienos, tuo pačiu ir augalui suteiktos galimybės vis asimiliuoti ir asimiliuoti, medžiai, ten, kur jie gerai gali įleisti šaknis, pavyzdžiui, Kolos pusiasalyje, Kirovsko mieste, ištiesia sieksninius metūgius. Bet visa bėda ta, kad jie, kol nėra nakties, nesugeba sumedėti. O kai atei­na naktis — ateina ir šalti orai. Ir tie medžių metūgiai, gležni kaip žolės, nušąla. Todėl Kirovske, augantiems gatvėse vertingiausiems medžiams pa­daroma „dirbtinė naktis”. Kas parą tam tikram laikui ant jų užmetami neperš­viečiami gaubtai, kad ūgliai, nematyda­mi saulės, tuo metu neaugtų, bet medėtų, kaip ir Lietuvoje liepos ar rug­pjūčio mėnesiais.

Na, o žoliniam augalui, kuriam, anot vieno poeto, „skirta tik viena vasarė­lė”, medėti nereikia. Todėl ir veša salotos. Valgiau beje ir bulves, kaip man sakė — „išaugintas čia pat, už lango”.

Norint vieną ar kitą „prijaukintą augalą” auginti didesniame plote — reikia jį suarti. O norint suarus tą sklypą iš tikrųjų paversti dirbama žeme ir ja naudotis — pirmiausia rei­kia gerai patirti, kur koks įšalas, ko­kie ir kur guli po žeme ledai, kokia jų jėga. Arti galima tik tokius sklypus, kur nėra po velėna grynledžio gyslų, antraip, po kelerių metų, dažniausiai po dvejų – ketverių, moksliškai tariant, dirvos paviršius ims deformuotis. Pa­prasčiausiai pradės įsmukinėti duobės, gylio net iki pustrečio žmogaus ūgio. Ims ir atsivers žemėje vandeningi ply­šiai, kils ir raukšlėsis kauprės. Visa tai galima užpildyti atvežtomis žemė­mis, išlyginti buldozeriais, bet kiek tada kainuos salotos! Be to, nėra jokios garantijos, kad sekančią vasarą vėl nepasikartos tas pats.

Todėl čionai į bet kokį žemės plo­telį, kur turi ateiti statybininkas arba ir kuklutis šiaurės artojas, pirmiausia ateina amžino pašalo žinovas.

Rimgaudas Varnas


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.