Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ančios pasakojimai

in Maršrutai

Kai įkvėpęs gaivinančios Medžiokalnio vėsos patrauki Šventaragių link, per kal­veles liuoksintis keilas po valandėlės at­veda prie gražioje vietoje įsikūrusios so­dybos — Ąžuolynės vienkiemio. Stamantri žemaitiška troba šliejasi prie tvirtuoliais ąžuolais apaugusio gūbrio. Aplink ąžuo­lyną puslankiu sukasi krūmynų prižėlusi griova. „Ančikė!“ — sako viensėdžio šei­mininkė Z. Railienė. „Kaipgi? — stebimės, — „visur parašyta, kad Ančia prasideda kažkur prie Klibalių!“. „Ne,“ — kietai že­maitiškai nukerta senutė, — „ten Žiogė, o Ančia tai jau čia“. Tą patį liudija ir gretimo Bruku kaimo gyventojai, visai ne­norintys Ančios ištakų perleisti klibališkiams.

Jeigu remsimės literatūra, upėn suteka iš visų 279 kvadratinių kilometrų subėgantys šaltinėliai, upeliukai. Savo 66 kilometrų kelyje, leisdamasi nuo Vidurio Žemaitijos kalvų į Karšuvos papėdę, An­čia „nukrinta“ daugiau nei 127 metrus, taigi vos ne du metrus per kilometrą! Šiuo rodikliu „Ančikė“ lenkia daugelį savo se­sių, traukia greičio ir aštrių pojūčių iš­troškusius vandens turistus. Tačiau pasi­džiaugti tuo sraunumu galima tik anksty­vą pavasarį, kai susidrumstęs vanduo ko­šia pakrančių krūmus net per du metrus aukščiau įprasto lygio.

Upės pakrantės gali didžiuotis turtinga istorija. Šiose vietose maždaug V—VI mū­sų eros amžiuje ėmė išsiskirti žemaitiška kultūra. Vėliau, jau feodalizmo epochos pradžioje, Ančia tekėjo per keletą žemai­čių žemių. Aukštupys, matyt, priklausė garsiesiems Kražiams, žemiau, kaip šian­dien manoma, upė kirto (o gal ribojo?) dar 1257 metais Mindaugo rašte Ordinui minimus Vangius, kiek vakariau plytėjo Kaltinėnai. Vidurupys ir žemupys įėjo į paslaptingąją Karšuvą. Prie Ančios stovė­jo Aukaimis, o gal ir Karšuva — pagrin­dinė karšuviškių pilis. Netoli Ančios buvo (ir išliko: Trepai — netoli Skaudvilės) keletas vietovardžių su šaknimi Trop-, Trap-, Trep-. O Juk vienoje kurioje Tropų žemėje buvo didvyriškieji Pilėnai.

…Palikusi Ąžuolynę, Brukus, lyžtelėjusi tamsų eglyną, Ančia, tarsi supratusi, kur lemta jai tekėti, staiga pasisuka į pietus. Kairėje, tarp vienodokų laukų — liaudies muzikanto (smuikininko), seno čionykščio gyventojo K. Zalpio sodyba. Dešinėje, Tam­kiuose, virš plačios apylinkės kepurę ke­lia Gedminkalnis. Sako, iš jo į gretimai buvusį Tamkių dvarą ėjęs požeminis ur­vas. Kalno pašonėje baigia sugriūti sody­ba, kurioje ilgą laiką gyveno rašytojas, publicistas, žinomas pjesės apie A. Straz­dą „Prieš srovę“ autorius J. Petrulis. To­liau traukiame į netoliese stambiais pasta­tais išsiskiriančią Skruzdėlynę. Anksčiau šioje vietoje buvo Tamkių dvaro kumety­nas. Dabar čia gyvenantys Cekavičiai gali pasididžiuoti. Jog jų namas — vienas iš seniausių Lietuvoje, statytas dar 1771 me­tais. Apie tai byloja sijoje išraižytas už­rašas. Jau iš sodybos kitapus nedidelės pelkaitės matyti kupli lazdynais apaugusi kalvelė — Didmiškių piliakalnis. Aplinki­niai gyventojai, papildydami vieni kitus, pasakoja apie pilaitės viršuje buvusį ak­menį su kažkokiais įrašais.

Didmiškių kaimas išsibarstęs ant plačios, smagios akis paganyti kalvos. Kairėje, anapus Ančios, žaluma dabinasi Koplyčkalnis, o piečiau, prie Kražių — Kaltinėnų kelio, užeiti kviečia jau Karyznų kaimo sodybos. Pagirdyta Dubės, Šaltupio, Plusčios, Skliausčio, pasiraizgiusi Rėzgalių pie­vose, Ančia priartėja prie Antininkų kai­mo. Tėkmė lenda po Bijotų — Kražių vieš­kelio tiltu. Už kelių šimtų metrų dešinėje pakrantėje kyšo nedidelis kalniukas. Se­niau čia gyvenę žmonės vadindavo jį Al­kos vardu. Kaip tik šioje vietoje upė kei­čia savo veidą. Iki šiol vinguriavusi tarp lėkštų, šviesžalių pievų, dabar, lyg žemei prasiskyrus, lenda į vis gilėjantį slėnį. Ši vieta labiausiai tinka ir vandens žygio pradžiai. (Nuo čia iki Žemaičių plento — 5 km ).

Posūkis į rytus, posūkis į pietus — ir mes jau Būtvliuose. Kažkur šiose apylin­kėse iki XIX amžiaus buvo Vangaičių dvaras. Jo pavadinimas, kaip spėjama, — aidas dar XIII amžiuje buvusios Vangių žemės. Butviluose, prie E. Kybartienės so­dybos, kairiajame slėnio šlaite tyso į suo­lą panašus Perkunplokščiu vadinamas ak­muo. Puskilometriu žemiau, iš kairės gilia griova atsrovena nedidelis šaltinukas, Tai — Velnadaubis. Sako, jog vidurnaktį čia geriau nesirodyti; gali tekti pasimatyti su raguotaisiais. Čia pat prasidedantį statų kairįjį upės krantą čionykščiai vadina Baltkalniu. Dešinėje, dar Antininkų kai­mo ribose, ketvirtajame dešimtmetyje bu­vo aptiktas plačių chronologinių ribų (V— XV a.) senkapis. Keletas radinių tada pa­teko į Kauno istorijos muziejų. Ypač daug radinių pasirodė po to, kai 1970 metais šį valstybės saugomą archeologijos paminklą iškasinėjo melioratoriai. Žaizda sena, bet nebeužgyjanti.

Kairėje jau sušmėžavus Žirnainiams, de­šinėje prie upės prisispaudžia rūstus „Jūdgiris“. Vakariniame jo pakraštyje, apie 1,5 kilometro nuo Ančios, nežinia, kiek šimt­mečių keroja „Gumbūtasis“ (Antininkų) ąžuolas — valstybės saugomas gamtos pa­minklas. Kelios kilpos — ir kairėje dūme­liais rūksta Gudeliai. Kaimo pakraštyje, prie kelio į Būtvilus, Kražius, per puski­lometrį nuo upės iš toli matyti Butkų sodyba, šiaip jau niekuo lyg ir neišsiskirian­ti, tik tuo, jog per amžius žagrės nulygin­tą aukštumą, ant kurios stovi namas, patys šeimininkai bei jų kaimynai vadina Alkos kalnu. Netolies, sulindęs į medžių guotą, liūgsinčia drėgnapieve apsisupęs, nuo pa­šalinės akles slepiasi kaimo pasididžiavi­mas — Gudelių piliakalnis (orientyras — vieniša obelis kairiame pilkame krante). Piliakalnį pastebėjo bei 1927 metais pir­masis aprašė būsimasis istorikas K. Avižo­nis. Metais vėliau jį pažymėjo ir P. Ta­rasenka. Šį gynybinį įtvirtinimą sudaro net keturios aikštelės, nuo aukštumos jį skiria du grioviai ir du pylimai.

Šalia Gudelių — ir senieji Vaidatoniai. Nors istoriniuose šaltiniuose vietovardį sutinkame tik 1588 metais, ties Sėtupio žiotimis pūpsantis piliakalniukas bei Žemaičių plento pašonėje tylintys kapukai liu­dija kaimo istoriją prasidėjus gerokai an­ksčiau. Vaidatoniai — šių apylinkių vi­durinių amžių centras. Sename dvare da­bar įsikūrusi Stulgių mokykla. Dvaro že­mėje buvo ir garsusis Kryžkalnis (seniau — Kryžbarkas), kurio lietuvaitė matyti ir nuo Arčios pakrančių. 1884 metais Vaidatoniuose gimė knygnešys, lietuvių spau­dos veikėjas Aleksandras Zaipys. Jis platino apylinkėse draudžiamą lietuvišką spaudą, dalyvavo 1905 metų revoliucijoje. Vėliau, pabėgęs nuo carizmo perse­kiojimų, gyveno JAV, aktyviai reiškėsi užjūrio spaudoje. Vaidatoniuose seniau buvo bažnyčia, kuri tik vėliau (XVIII a. pabaigoje) persikėlė į beaugančius Stul­gius. O iki jų visai netoli — gal kokie du kilometrai. Virš miestuko iškilusi rau­dono mūro, stambių formų bažnyčia ne­būtų anuomet padariusi gėdos ir kokiems Raseiniams ar Tauragei. Su Stulgiais susiję keletas įdomių asmenybių. 1828 — 1829 metais čia vikaras buvo mažai kam žino­mas poetas ir vertėjas Antanas Savickis (1782 — 1836). Yra žinių, jog čia jis ir palaidotas. Stulgių kapinėse ilsisi ir netolimam Išlynų dvare gyvenęs žuvininkystės ir bitininkystės specialistas, kadaise visai Europai žinomas mokslininkas Mykolas Girdvainis (1841 —1 925). Jo knyga „Žu­vų patologija“ XIX amžiaus pabaigoje susilaukė trijų leidinių lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Šio tiek daug Lietuvos mokslui davusio žmogaus kapas turė­tų nusipelnyti ir tinkamo dėmesio. Deja, čia želia tik stora velėna, o ant metalinio, kad ir gražaus kryžiaus nėra jokio užrašo. Iš Stulgių kilęs ir įdomaus likimo žmogus S. Bardauskas. Fašistinės okupacijos metais jis buvo išvežtas darbams į Prancūziją. Pabėgęs kovojo prancūzų partizanų gre­tose, po to — reguliariojoje Prancūzijos kariuomenėje.

Ties Vaidatonimis Ančia verčiasi per vienintelę savo kelyje dar ne visai sugriu­vusią malūno užtvanką. Kriokdama ir taškydamasi purslais ji daužosi į visaip suvirtusius akmenis ir, valandėlei atsipūtusi. ramiai teka Žemalčių plento link. Žemiau jo upė pagreitėja, vis daugėja rėvėlių, slenkstukų. Pro Pavėrius, Kirkilus artėja­me prie Pakadūšio. Čia, per ketvertą kilometrų žemiau naujojo tilto, kairėje pa­krantėje virš pievų pakyla nedidukė Pi­laitė, Kalniškių piliakalnio vardu aprašyta Lietuvos archeologijos atlase, tačiau oficialiai archeologijos paminklu kol kas nepripažinta. Iš dešinės mus greit pasitinka Klutupis, puskilometriu žemiau — vande­ninga verdenė. Prie jos versmių, netoli Lembartų sodybos, stovi Jonuko koplytė­lė. Kada ši vieta tapo „šventa“, pasakyti, aišku, labai sunku. Tačiau vietiniai senukai, tebetikiutys gydančiomis šaltinio van­dens savybėmis, jo stebuklingumą aiškina labai jau senoviškai — „todėl, kad į ry­tus teka“. Ši vieta įdomi ir tuo, jog čia ilgą laiką veikė „deglyčia“. Sako, kad čia iškastomis ir išdegtomis kalkėmis su­lipdyta visa Stulgių bažnyčia. Išraustose duobėse, užtvenkęs versmę. Stulgių klebo­nas A. Skinderis buvo užvelsęs ištisą žu­vų ūkį.

Didžiausia šių vietų garsenybė — Šimė­nų piliakalnis, vadinamas Pelėdkalniu, Au­kuro kalnu. Nors ir gerokai pagraužtas Ančios, kol kas jis tebesudaro stiprios, patikimai įtvirtintos piliavietės įspūdį. Sako, kažkada čia stovėjusi bažnyčia, tik po to „apaugusi“. Jos durys ir dabar iš­einančios į Ančią… Taip pat kalne buvu­si skylė… Įmestas akmenukas išlėkdavęs atgal. Patikimesni pasakojimai, kad An­čios vagoje, ties piliakalniu, žmonės ras­davę įjuodusių ąžuolinių rąstų, kuriuos naudodavę ūkiniams reikalams. Piliakalnis, skirtingai nei daugelis jo kaimynų, ap­augęs tik iš dalies. Malonu ant jo užkop­ti, pasidairyti. Tolyn į pietus alksniais nu­žaliuoja Ančia, kažkur suboluoja Skaudvilė, o čia pat, kitoje upės pusėje, didžiulės Žluoku vadinamos lankos viduryje, nuolai­džiai kyla Pamarkalnis (oficialiai — Kalniškių piliakalnis).

Sutartiniai ženklai: pravažiuojami tiltai (a), vaizdingos vietos (b), piliakalniai (c), kiti įdomesni kalnai (d), senkapiai (e), karo paminklai (f), architektūros paminklai (g), medžiai - gamtos paminklai (h), muziejai (i), ir kiti lankytini objektai (j). Pagrindiniai lankytini objektai: Ąžuolynės vienkiemis (1), Gedminkalnis (2), muzikanto K. Žalpio sodyba (3), 1771 m. statytas Čekavičių namas (4), Didmiškių piliakalnis (5), koplyčkalnis (6), Alkos kalnelis (7), akmuo Perkūnplokštis (8), Antininkų senkapis (9), Antininkų ąžuolas (10), Alkos kalnas (11), Gudelių piliakalnis (12), Vaidatonių piliakalnis (13), M. Girdvainio kapas (14), Vaidatonių senkapis (15), D. Poškos Baublių muziejus (16), kalnas "Pilikė" (17), Simėnų šaltinis (18), Simėnų piliakalnis (Pelėdkalnis ) (19), KIalniškių piliakalnis (Pamarkalnis) (20), kalva Milžinkapis (21), Karšuvos piliakanis (22), Ivangėnų piliakalnis (23), Vėluikių senkapis (24), Nosaičių piliakalnis (25), Skaudvilės bažnyčia ir varpinė (26), Pužų pašto stotis (27), Puželių šaltinis (28), Puželių ąžuolas (29), fašizmo aukų kapai (30), Batakių varpinė (31), ir Batakių piliakalnis (32).
Sutartiniai ženklai: pravažiuojami tiltai (a), vaizdingos vietos (b), piliakalniai (c), kiti įdomesni kalnai (d), senkapiai (e), karo paminklai (f), architektūros paminklai (g), medžiai – gamtos paminklai (h), muziejai (i), ir kiti lankytini objektai (j).
Pagrindiniai lankytini objektai: Ąžuolynės vienkiemis (1), Gedminkalnis (2), muzikanto K. Žalpio sodyba (3), 1771 m. statytas Čekavičių namas (4), Didmiškių piliakalnis (5), koplyčkalnis (6), Alkos kalnelis (7), akmuo Perkūnplokštis (8), Antininkų senkapis (9), Antininkų ąžuolas (10), Alkos kalnas (11), Gudelių piliakalnis (12), Vaidatonių piliakalnis (13), M. Girdvainio kapas (14), Vaidatonių senkapis (15), D. Poškos Baublių muziejus (16), kalnas „Pilikė“ (17), Simėnų šaltinis (18), Simėnų piliakalnis (Pelėdkalnis ) (19), Kalniškių piliakalnis (Pamarkalnis) (20), kalva Milžinkapis (21), Karšuvos piliakanis (22), Ivangėnų piliakalnis (23), Vėluikių senkapis (24), Nosaičių piliakalnis (25), Skaudvilės bažnyčia ir varpinė (26), Pužų pašto stotis (27), Puželių šaltinis (28), Puželių ąžuolas (29), fašizmo aukų kapai (30), Batakių varpinė (31), ir Batakių piliakalnis (32).

Narpliodamasi tarp tankių sąžalynų, ieškodama kelio tarp ją suspaudusių Milžin­kapio ir Dikališkės kalvų, ties Šimėnais Ančią pasiekia Pela. Iki D. Poškos Baublių nuo čia — apie 4 kilometrai. Į Ančią tuoj „įvažiuoja“ Kalniškių—Keterių lauko kelias, o upė tarsi sustoja pamąstyti. Šią gilią, matyt, nieko gero nežadančią sie­tuvą žmonės vadina Piktusyne.

Aukštai virš slėnio pakimba Šiaulių—Tauragės kelio tiltas, kai kairėje prasideda Karšuvos kaimo laukai. Neto­liese, jau Ivangėnų kaimo žemėje, ties Suvirkštės žiotimis galime apžiūrėti ir du tų laikų liudininkus — Karšuvos ir Ivangėnų piliakalnius. Abu jie stambių formų, iškilūs, lapų šešėlyje paslėpę savo didybę ir rimtį. Yra nuomonių, kad kaip tik šio­je vietoje stovėjo pagrindinė karšuviečių pilis — Karšuva.

Bandydama prasiveržti toliau į pietus, Ančia įsiremia į staigų, pajūriškai gelsvą yžių (žemaičiai taip vadina statų aukštą nugriuvusi šlaitą). Nepagailėkime kojų ir užsiropškime į viršų. Koks puikus reginys, net kvapą gniaužia! į šiaurę tolsta besi­raitanti tėkmė, rymO piliakalniai, rupšno­ja bėriai. Čia pat, kilpos viduryje, Ir kraštinė Vėluikių sodyba. Šalia jos pa­minklinė lentelė žymi kaimo senkapį, ku­riame žmonės laidoti dar IV—VII amžiais. O pietuose horizontą jau užstoja Skaudvi­lė. Aukščiau išsišokęs dar vienas archeolo­gijos paminklas — Nosaičių piliakalnis. Kas žino, gal kažkur čia ir buvo atsibastę tie kryžiuočiai, kurie, kaip teigia legenda, ti­kėjosi lengvos pergalės, tačiau buvo iš pa­salų užpuolusių žemaičių stipriai sumušti ir skaudžiai nusivylė. Taip kilo Skaudvilės vardas… Padavimas gražus, tačiau XV am­žiaus pradžios raštuose tarp Ordino įkaltų minimas kažkoks, matyt, kilmingas žmo­gus iš Žemaitijos Skaudiktas, o štai 1645 metų Batakių valsčiaus dokumente randa­me poną Skaudvilą (Skowdwil) Vadina­mojo Skaudvildvario liekanų galime rasti čia pat, šiauriniame miesto pakraštyje. Taigi šeimininkas davė savo vardą dva­rui, šis — netoliese jo žemėse ir jo ini­ciatyva pradėjusiam augti miesteliui. Nors 1936 metais pačiame Skaudvilės centre rastas XIII—XVI amžių sidabrinių dirbinių lobis leidžia įvairiai spėlioti, tikres­nių žinių apie miestelio atsiradimą turime lik nuo XVIII amžiaus vidurio. Skaudvilė iš pradžių buvo nedidelis bažnytkaimis, ji išaugo XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje po to, kai ją perkirto naujasis Ry­gos—Karaliaučiaus plentas. Būdama netoli Prūsijos sienos, jį virto nemažu prekybos, amatų centru. Čia būdavo stambūs turgūs. Be to, po 1661 metų reformos Skaudvilė tapo ir administraciniu centru — čia įsi­kūrė valsčius. Audringas šiose vietose bu­vo 1863 metų sukilimas. Pačiame mieste­lyje, ant kelio užtvaro, sukilėliai pakorė nekenčiamą pristavą Pasternakovą. O štai 1905 metais, norint ,,atšaldyti“ miestiečių karštį, į Skaudvilę buvo atvežtos patran­kos, o jų vamzdžiai nukreipti tiesiai i kai kurių namų langus. 1910 metais vietinių inteligentų J. Slavinsko ir A. Misevičiaus iniciatyva mieste įvyko pirmasis lietuviš­kas vakaras koncertas, padėjęs pagrin­dus turtingoms skaudviliškių kultūrinėms tradicijoms. 1941 ir 1944 metais miestelis atsidūrė karo sūkuryje.

Atvykus į Skaudvilę, pirmiausia dėmesį patraukia įdomi pailga aikštė, radiali­nis, XIX amžiuje susiformavęs gatvių tinklas. Šiandien visa tai saugoma, paskelbta vietinės reikšmės urbanistikos pamink­lu. Aikštės gale akin krinta nedidelė, liaudiškų formų, XVIII amžiaus pabaigoje sta­tyta bažnyčia, taip pat varpinė — archi­tektūros paminklai. Ansamblio viduje yra net 40 saugotinų meno dirbinių. Bene svarbiausia, ką reikia pažiūrėti Skaudvi­lėje — tai turintis daug eksponatų, gerai tvarkomas, prie kultūros namų įsteigtas kraštotyros muziejus. Miestelis vis plečiasi, gražėja.

Pamiegojusi 1975 metais sutyvuliavusiame 26 hektarų Skaudvilės tvenkinyje, nu­kritusi į užtvankos šulinį, aprietusi mies­telį, Ančia kryžiuojasi su XIX amžiaus vi­duryje nutiestu Rygos—Karaliaučiaus plen­tu. Sako, šiuo keliu važiavęs pats caras. Pakilęs virš Ančios slėnio, liepęs sustoti, ,,Ne skučno zdes“, — taręs imperijos val­dovas, grožėdamasis tapybiškais vaizdais. Caras nuvažiavęs toliau, o sustojimo gar­bei čia, Pužuose, o ne už dviejų kilomet­rų likusioje Skaudvilėje buvo pastatytas paštas, diližanų stotis, gavusi vardą „Neskučna“. Čia buvo keičiami arkliai, kelei­viai galėjo pernakvoti, apšilti. Vėliau pa­state veikė pradinė mokykla, o karo me­tais fašistai buvo įsteigę karo belaisvių stovyklą. Keista, kodėl šis įdomus pasta­tas buvo apleistas? Juk kiti panašūs sta­tiniai įrašyti į architektūros paminklų są­rašus.

Sugrįžkime prie Ančios. Pasisukinėjusi lygiame slėnyje, ji šįkart įsiremia į aukš­tą dešinįjį krantą. Šis statumas vienoje vietoje išgraužtas, tarsi prasmegęs. Čia srovena nedidukas „Šaltenis“. Viena neto­liese gyvenanti pasiligojusi močiutė ne­pripažįsta jokių daktarų, tačiau labai pra­šo, kad arbatą jai virtų tik iš šito šalti­nio vandens. Sunegalavę geria jį ir greti­mo Puželių kaimo gyventojai, ir neverta iš to juoktis. Juk panašiai buvo „atrasta“ ne viena iš šiandien plačiai žinomų gydo­mojo vandens versmių. Vos šimtmetris nuo šaltinuko, prie Gerulių sodybos, rau­meningas šakas į viršų kelia tvirtaliemenis ąžuolas. Sodybos šeimininkė pasakoja, kad anksčiau čia augę gerokai daugiau nė kiek ne menkesnių ąžuolų, tik žemės tos vis trūkę… Ąžuole, kaip ir daug kur Žemaitijoje, įkelta ir nedidelė koplytėlė. „Pašventintas“ ąžuolas, stebuklingas šal­tinis, buvęs ąžuolynas… Atsitiktinumas? Gal, o gal ir beblėstanti pagoniškos ug­nies žarija.

Jau čia pat Batakiai, tačiau neskubėki­me, užsukime į Norkiškę. Čia buvo vie­nas iš stambiausių Skaudvilės valsčiaus dvarų. Matyt, vietiniai meistrai statė ir medinius, liaudiškų formų su klasicistiniu prieangiu dvaro rūmus. Gaila, kad šis įdo­mus vietinės architektūros paminklas ne­pripažintas saugomu, visiškai apleistas ir pasmerktas supūti. Už Norkiškės randame Mažintus, o dar toliau senuose žemėla­piuose pažymėtas buvęs įdomaus pavadi­nimo Indijos kaimas. Tokio pat vietovar­džio Šilalės rajone kilmę išaiškino kalbi­ninkas A. Vanagas. Tai grynai lietuviš­kas vardas, kilęs iš bendrinio žodžio „In­dija“ — žemės giluma. Juk turime žodžius „indas, indauja“! Be to, prie Ančios, jau minėtame Butvilų kaime, yra ir „Indų dau­ba“.

Na, štai mes ir Batakiuose. Pažintį su šiuo įdomiu miestuku pradėkime nuo An­čios ir Ūkio santakoje dunksančio pilia­kalnio. Jis nuo aukštumos atskirtas grio­vio ir pylimo, su trikampe aikštele, kurios galas atkirstas dar viena griova. Dauge­lis istorikų sutinka, kad kaip tik šioje vietoje stovėjo ne kartą istoriniuose šal­tiniuose minima viena iš karšuviškių pi­lių — Aukaimis. Kryžiuočiams ji trukdė žygiuoti toliau į krašto gilumą, todėl bu­vo dažnai puolama.

1345 metais Aukaimis jau bevadinamas tik lauku. Matyt, tuo laikotarpiu pilis buvo dar kartą sunaikinta ir nebeatstatyta. XIV amžiaus pabaigoje Aukaimio lauką ne kartą pamini ir kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai. Papildomai nurodoma, kad čia reikia „paruošti ginklus“. Taigi vietovė neabejotinai buvo gyvenama. Ma­tome, jog Batakių piliakalnis — kruvinų kovų už mūsų žemės laisvę liudininkas; ne tik archeologijos, bet ir istorijos pa­minklas. Ir labai gaila, kad rūpinamasi juo nepakankamai.

Batakių dvaras minimas jau XV amžiaus viduryje. Miestelis ir šiandien susispietęs nedidelėje Ančios, Ūkio bei pelkių apsuptoje aukštumoje. Matyt, buvo kurtasi senosios gyvenvietės (Aukaimio?) vietoje, labiau pritaikytoje gynybai nei miesto vystymuisi. Atrodo, jog pro Bata­kius rangosi vienas seniausių Lietuvos ke­lių, dar ankstyvaisiais viduramžiais jungęs žemaičių tvirtoves, vėliau virtęs pagrindine ryšių arterija tarp krašto gilumos ir Prūsijos. Batakių augimo ir klestėjimo lai­kotarpis — XVI amžius. 1509 metais čia pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo 1528 metų minimas Batakių valsčius. Amžiaus vidu­ryje miestelio centre buvo įkomponuoti nedidelė stačiakampė aikštė, kurtą įkypai kirto jau minėtas kelias. Abipus jo buvo išsidėstę dauguma pastatų. Beveik toks pat miestelio išplanavimas pasiekė ir mus, todėl Batakiai — vienas įdomiausių respublikos urbanistikos paminklų. Vėliau dėl ne iki galo išaiškintų priežasčių miestelis augo labai lėtai. Reikšmės turėjo ir tai, jog naujasis Karaliaučiaus—Rygos plentas ėjo nauja trasa pro Skaudvilę, Kelmę, Batakius palikdamas nuošalyje. Amžiai ne­pagailėjo Batakių senovės. Prieš keliolika metų sudegė ir vertingas architektūros pa­minklas — Batakių bažnyčia.

Įsibėgėjusi Ančia, ilgėliau nesustodama, vis skuba tolyn. Štai vieškelis į Skaudvilę, o štai ir Tilžės—Radviliškio geležinkelis, nutiestas čia dar pirmojo pasaulinio karo metais. Kaip tik tada, prie geležin­kelio stotelės, trejetas kilometrų nuo senųjų atsirado dar vieni Batakiai, dabar nedaug mažesni už senuosius. Skubantiems namo patarsime kelionę Ančia čia užbaig­ti, o mes… pasiduokime dar karią garman­čiai tėkmei, pagerbkime upę ir išklausykime jos pasakojimų iki galo. Nepaprastų įžymybių toliau lyg ir nėra. Kairėje iš­simėtę Užkerteniai, dešinėje vis dar šmėkščioja antrieji Batakiai. Tik štai ties žiotimis dar visai neseniai galėjome rasti ke­letą Santakų kaimo sodybų. Apie šią vie­tą XIV amžiaus pabaigos kryžiuočių šni­pų sudarytame kelio į Žemaitiją aprašyme sakoma: „… nujojus 3 mylias, atvykstama prie santakos, kur susieina Ančia ir Šešuva, ir čia prasideda didelis kelias, kuris 3 mylias eina tiesiai į Kražių kraštą“. Ar tik nebus tai tas pats, jau minėtas pro Batakius tolyn nusitęsiantis vieškelis?

Iki pat santakos Ančia išlieka tokia pat raibuliuojanti linksmuolė. Igarmėjusi į iš­didžiai ramų Šešuvį, dar kelis posūkius ji primena apie save kiek šaltesniu, skaidresniu dešiniosios srovės vandeniu, ir greit lieka tik prisiminimai. Iki pasimatymo, Ančia! Dar daug tavo pasakojimų neišklau­syta, dar daug įdomybių neatrasta, dar daug mįslių neįminta!

Vytenis Almonaitis


Žemėlapyje pažymėti maršruto pradžios ir pabaigos taškai

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit


Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Maršrutai

Pakilti į Viršų