Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

WILNO - 1939 m. Vilniaus krašto geografinė apžvalga

1939 m. Vilniaus krašto geografinė apžvalga

in Geografija/Istorija

Lietuva, 1920 metais Liepos mėn. 12 dieną pasirašiusi sutartį su Sovietų Rusija, turėjo 85 263 km² ir apie 3 600 000 gyventojų. Buvusiai Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, 1920 m. Spalio mėn. 9 dieną Lietuva neteko 32 250 km² ir apie 1 600 000 gyventojų. Tačiau 1923 m. Sausio mėn. 15 dieną prisijungus prie Lietuvos Klaipėdos kraštui, mūsų valstybei teritorijos prisidėjo 2 656 km² ir 141 238 gyventojai. Tuo būdu Lietuva turėjo 55 478 km² ir iki 1938 m. pabaigos jos gyventojų skaičius siekė 2 570 000. 1939 m. Kovo mėn. 23 dieną Klaipėdos kraštą perleidus Vokietijai, Lietuvos valstybei liko 52 822 km² su 2 421570 gyventojų.

1939 m. Spalio mėn. 10 dieną pakeitus Maskvos 1920 m. Liepos mėn, 12 d. sutartį, Lietuva iš Sovietų Rusijos gavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, maždaug 6 700 km² su 480 000 gyventojų. Taigi, dabar Lietuvos valstybė turi 59 522 km² ir apie 2 901 570 gyventojų.

I. Fiziografiniai bruožai

Kaip visa Lietuva, taip ir Vilniaus kraštas fizinės geografijos atžvilgiu pridera Baltijos kraštams; Platesne prasme imant, į Baltiją gravitūoja ne tik visas Nemuno baseinas, bet ir Gudijos aukštumos, kurios pietuose pasibaigia Pagiriu (Poliese); o rytuose Berezinos ir Dniepro žemuma, Dniepro ir Pripetės baseinų žemumos, gausios balomis, raistais, durpynais ir pirminiais miškais sudaro labai ryškias natūrines: sienas ne tik gamtiniu,; bet ir istoriniu atžvilgiais. Šių sienų reikšmę jau nė kartą yra pabrėžusi visa eilė mokslininkų, kaip antai: St. Rudnicky, A. Penck, Smolenski, B. L. Ličkov ir kt. A. Peneck’as Peipsi ir Ilmenio ežerų transgresiją, Berezinos-Dniepro žemumas vadina ,,varegų zona“ („waragische Grenzsaum“) ir čia veda Tarpeuropio ir Užeuropio natūrinę sieną, iškeldamas jos reikšmę ne tik fiziografiniu, bet ir antropogeografiniu bei kulturgeografiniu atžvilgiais.

Tačiau taip apibrėžtos Baltijos sienos visų pirma inkorporuoja į savo sritį visą Gudiją, o Gudija, turinti tiek daug pagrindo ir fiziografiniu, ir istoriniu, ir susisiekimo atžvilgiais gravituot į Baltiją, savo etnografine prigimtimi yra vis dėlto slaviško, pirmoj eilėj rusiško pasaulio žiedas ir savo religiniu charakteriu pridera Rytams.

Gilesnis Vilniaus krašto fiziografinis nagrinėjimas patiekia net visą eilę fiziogeografinių skirtumų tarp lietuviško Vilniaus krašto ir jo gudiškųjų plotų.

Lietuvą rytuose ir pietuose supa Lietuvos ežeruotasis kalvagubris, o Gudijos aukštumos sudaro jau antrą aukštumų grandinę. Lietuvos rytų ir pietų aukštumas susieja su Lietuvos paviršiumi Nemuno ir Neries prasibrovusios vagos; o Gudijos aukštumos sudaro didžiulę takoskyrą tarp Baltijos ir Ponto-Kaspijo. Dauguva, prasibrovusi per šias aukštumas ties Daugavpiliu, Neris į vakarus nuo Vilniaus ir Nemunas Gardino ruože didingais vartais suriša Lietuvos aukštumas su Baltijos jūra, o Gudijos aukštumos jau skirsto savo vandenis ir Baltijos, ir Juodųjų jūrų baseinams.
Lietuvos ežeruotasis kalvagubris, kaip paskutinio ledlaikių periodo padarinys, pasižymi savo glacialinių formų šviežumu, ežerų gausybe, didingais galinių morenų plotais, jaunesnės kilmės rinomis, senvagėmis, daubomis, o Gudijos aukštumų paskutinis ledlaikis jau nebuvo pasiekęs visos glacialinės formos, ten yra žymiai senesnės, ramesnės, ežerų fenomenas visai dingsta. Lietuvos ežeruotasis kalvagubris ir Gudijos aukštumos sudaro gana skirtingus geografinius vienetus.

Tarp Lietuvos ęžeruoto kalvagubrio ir Gudijos aukštumų sutinkame moreninius plokštakalvius; žemumas, sandrus ir kitus tarpinius žemėvaizdžius. Šioje tarpinių žemėvaizdžių zonoje ir reikia ieškoti faktinės sienos tarp lietuvių ir gudų gyvenamų plotų.

Visų pirma į pietus nuo Dauguvos randame Dysnos žemumą, turinčią apie 100 km ilgio ir 30—40 km pločio. Rytuose toji žemuma nustatyta iki Polocko, pietuose iki linijos Pastoviai-Danilovičiai-Glubokas, šiaurės vakaruose ji atsiremia į Breslaujos ežeruotą kalvagubrį, priderantį Lietuvos žiemryčių aukštumoms, kurias mes vadiname Sėlių aukštumomis. Vakaruose Dysnos žemumos maždaug nuo linijos Vydžiai-Melagėnaį-Adutiškis atsiremia į Švenčionių aukštumas.

Švenčionių aukštumos savo kilme, struktūra ir glacialinėmis formomis reprezentuoja Lietuvos ežeruoto kalvagubrio dalį ir yra neatskiriama jos dalis, tik kiek toliau prasikišusi į rytus. Pietvakariuose Švenčionių aukštumos pasibaigia Naručio, Medelos ir Svyrių ežerų grupe, ir Kamajų-Kobilninko-Medelos ruožu susijungia su Dokšyčios aukštumomis, esančiomis jau Gudijos aukštumų krašte. Pietuose jos nežymiai nusileidžia, Merės, Striūnos ir Stračios upių palydimos, į Neries slėnį. Aukščiausias Švenčionių aukštumų pakilimas Jakaučinos kalne pasiekia 293 m. Neris plačia savo vaga Švenčionių aukštumas atskiria nuo Ašmenos aukštumų.

Į pietus nuo Neries – pradedant Vilniaus pietryčių apylinkėmis pietvakarių kryptimi — Mensko linkme nusitiesus Ašmenos moreninė plokštuma kuri už Beržūnos slėnio nežymiai pereina į Mensko aukštumas. Ašmenos moreninė plokštuma iškyla iš ją supančių apylinkių ir itin dideliu nuolaidumu nusileidžia į Nerį, Ašmenos plokštuma savo aukščiausiuose pakilimuose pasiekia per 300 m aukščiau jūros paviršiaus (Debesų kalne 320 m). Šiąja morenine plokštuma eina galinių morenų kraštas, tačiau čia ir galinės morenos, ir kitos glacialinės formacijos, nėra tokios ryškios kaip Lietuvos ežeruotame kalvagubry. Ašmenos skydas paskutinio ledlaikio jau nebuvo paliestas ir todėl ilgai trukusi erozija čia yra palikusi daug didesnį darbą. Kalvų keteros čia nuzulintos, ežerai nutekėją į savo baseinus, upių vagos palikusios plačius užpelkėjusius klonius. Ašmenos plokštuma savo morfologiniu charakteriu yra artima Gudijos aukštumoms ir sudaro natūrine jungtį tarp Lietuvos ežeruoto kalvagubrio ir Gūdijos aukštumų, tarp Vilniaus ir Mensko — svarbiausių Lietuvos ir Gudijos kultūrinių ir politinių centrų.

Į pietvakarius nuo Ašmenos plokštumos nežymiai pasireiškia Lydos plokštuma, kaip Ašmenos plokštumos tęsinys. Ši aukštuma vidutiniškši pakyla tik 190—180 m aukščiau jūros paviršiaus. Lydos plokštumą žiemryčiuose supa Merkio platus slėnis, vakaruose Katros baseinas, pietuose Nemuno vidupio vaga, o rytuose Beržūnos žemupis, duodąs pagrindą Nalibokų giriai.

Merkio vidupis ir Katros baseinas sudaro platų žemumų ruožą, kuris prasideda tuoj į pietus nuo Vilniaus ir besitęsdamas pro Valkininkus, Marcinkonis, Ratnyčią, pasiekia Nemuną, ir eina toliau tąja pačia kryptimi Bebro baseino linkme. Visi daviniai kalba už tai, kad šioji žemuma yra vandenų padaras, kurie tekėjo nuo ledyno, kada jis gulėjo Lietuvos ežeruoto kalvagubrio kraštuose. Čia buvo ilgesnį laiką ledyno pakraštys ir vanduo tada jo pakraščiu plačia vaga tekėjo Merkio ir Bebro kryptimi į Vyslą ir per ją pasiekė jūrą. Merkys tik vėliau prisijungė prie Nemuno, kai pastarasis buvo jau prasiveržęs ties Gardinu per Lietuvos pietines aukštumas. Neris, Vokės upe, siuntė savo vandenis taip pat į pietvakarius ir jos prisijungimas prie Nemuno vyko panašiu keliu, kaip ir Merkio. Vokės upė turėjo keisti savo kryptį. Merkio ir Katros žemumos dabar sudaro pagrindą Rūdninkų ir Gardino pirminėms girioms.
Bent trumpai aptarus tarpinius žemėvaizdžiūs tarp Lietuvos ežeruoto kalvagubrio ir Gudijos aukštumų, tenka dar paliesti tuos su Vilniaus kraštu mūsų atgautus žemėvaizdžius, kurie tiesioginai pridera jau sakytiems Lietuvos ežeruoto kalvagubrio plotams. Ypač į šiaurę nuo Merkio buvusi demarkacijos linija, buvo perdėm nenatūrali, ji čia nepaisydama gamtinių aspektų skėlė Lietuvos ežeruotąjį kalvagubrį pusiau.

Visų pirma nenatūraliai buvo atskirtos Trakų aukštumos, kurios neatjungiamai yra surištos su Lietuvos ežeruotu kalvagubriu. Patys Trakai ir jų ežeringos akylinkės kaip tik dominuoja visam kalvagubrio kraštui tarp Neries ir Nemuno ir yra šio krašto pagrindinis žemėvaizdis, sulietas su savo aplinka ir natūriniais ir kultūriniais saitais. Trakų aukštumos yra vienas seniausių Lietuvos žemėvaizdžių, o Trakų miestas praeity, — didelės istorinės Lietuvos valstybės centras.

Pačios Vilniaus apylinkės ir visas žemėvaizdis į šiaurę nuo Neries taip pat pridera Lietuvos ežeruotam kalvagubriui, Panerių kalnai prie Vilniaus yra pietinė šio kalvagubrio atrama, už Neries į šiaure kalvagubris prasideda Kalvarijos kalnais ir per Riešę, Pikiliškius, Šužonis eina Dubingių linkme. Šis žemėvaizdis nėra toks įvairus ir pasižymi tik mažais ežerėliais, kurių Žalieji ežerai prie Vilniaus sudaro gražiausi gamtos papuošalą.

Toliau į Šiaurę sutinkama Dubingių rininių ežerų grandinė, pasižyminti savo nepaprastu grožių. Dubingiai yra sena Lietuvos vietovė. Čia yra buvusi pilis ir Vytauto dvaras. Nepaisant, kad ši vieta buvo prie pat administracijos linijos, buvo sunkiai iš Kaunu ir kitų Lietuvos vietų pasiekiama, bet ji vis dėlto buvo viena labiasiai mėgstamų išvykoms vietų. Atsidarius keliui į Vilnių, Dubingiai virs mielai lankoma Vokiečių vieta, nes į Vilnių iš čia yra tik apie 40 kilometrų.

Nuo Dubingių iki pat Turmanto buv, demarkacijos linija taip pat neturėjo natūrinės atramos. Ji čia nedovanotinu būdu žalojo Lietuvos ežeruotą kalvagubrį, skeldama ir morfologiškai ir ūkiškai tarp savęs, suaugusį žemėvaizdį.

Tarp elemoto kalvagubrio ir Švenčionių aukštumų įsiterpia Žeimenos baseinas. Žeimena su savo gausiais prieupiais teka gana lygių ir smėlėtų žemėvaizdžių ir sudaro pagrindą dideliam miškų masivui kuris seniau buvo vadinamas Panatričio giria. Šis žemumų ruožas pasikartoja į pietus nuo Neries Vilnelės aukštupyje, kur pasireiškia trečias miškų masivas kaip Bezdonių ir Lavoriškių girios.

Kai dėl naujosios Lietuvos ir Sovietų Rusijos sienos, tai tenka pasakyti, kad ir jį fizinės geografijos atžvilgiu, o kaip vėliau pamatysime ir kitais atžvilgiais, daugelyje, vietų nepaisą natūrinių faktorių. Taip, visų pirma, tarp Drūkšių ežero ir Neries ji skelia pusiau Švenčionių aukštumas, kurios savo morfologiniu charakteriu perdėm yra surištos su Lietuvos ežeruotu kalvagubriu. Sieną visais atžvilgiais būtų buvę geriau vesti Dysnos žemumos vakariniu šonu. Toliau neturi natūrinės atramos ir tas sienos ruožas, kuris prabėga Eišiškių-Rodunės rajone. Čia sieną reikėjo nukelti bent iki Dzitvos-Pelesos-Katros upių, kur natūrinė atrama būtų daug geresnė. Kaip tik šiuose kraštuose anapus sienos pasiliko nemaža autochtonų, t. y. nuo senovės čia gyvenusių lietuvių.

Nežiūrint to viso, su Vilniumi ir jo artimiausiais plotais Lietuva atgavo rytuose tokias žemes, kurios natūriniu būdu pridera jos kūnui ir reprezentuoja Lietuvos pirminius žemėvaizdžius. Lietuva tuo būdu atgavo nuo amžių jai priderėjusias Senos Metropolijos žemes, kurios lietuvių pastangomis ir darbu iš natūrinių žemėvaizdžių buvo paverstos kultūriniais žemėvaizdžiais.

II. Krašto gamtos gėrybės

1. UPĖS IR EŽERAI

Atgauto Vilniaus krašto žemės yra dideliam daugy Neries nudrenuojamos. Neries Lietuvai atitenka apie 100 km. Šiame plote svarbesni dešinieji Neries intakai yra: Baloša (jąja eina siena tarp Lietuvos ir Sov.) Žeimena, Neinančia, Želasa, Riešė, Dūkštą. Šių dešiniųjų įtakų didžiausis yra Žeimena, Žeimenos svarbesni prieupiai yra: Lakaja, Peršokšna, Sora, Merai Dubingė, Jusina. Iš kairės į Nėrį įteka Vilnia, Vokė ir dar pora visai nežymių upelių. Atgauta Neries dalis pasižymi savo sraunumu ir sudaro neblogas sąlygas vandens jėgai išnaudoti. Antai, Turniškėse jau statoma hidroelektrinė stotis.

Kita didesnė Vilniaus krašto upė yra Merkys. Merkys beveik visa savo tėkmė dabar priklauso Lietuvai. Gaila, kad Merkiu nuo Ūlos įtako iki Stroblio upelio a. 9 km eina siena. Merkys gausus savo intakais. Iš kairės jis gauna: Salčią, Versėką, Ūlą; iš dešinės: Lukną, Cirviją, Spenglą, Varėną, neskaitant mažesnių upeliukų. Merkio vidupį dengia Rūdninkų giria, turinti apie 60.000 ha ploto.

Ir Nėris, ir Merkys, ir Žeimena yra neblogi vandens keliai, ypač sieliams plukdyti. Turint galvoje, kad čia miško medžiagos niekad netrūko, šie keliai ypač prieš Didįjį karą buvo plačiai naudojami. Lenkų okupacijos laikų šie keliai buvo praradę savo vertę.

Su Vilniaus kraštu, Lietuvai atiteko visa eilė didesnių ir mažesnių ežerų, Didieji ežerai yra šiaurinėje krašto dalyje. Jų didžiausias yra Drūkšių ež. (4473,5 ha). Jis dabar tampa didžiausiu Lietuvos ežeru. Kitas didesnis ežeras yra Dysnų ež. (2395 ha). Gaila, kad abu juodu kerta valstybių sienos. Šiaurinėje Vilniaus krašto dalyje Lietuvai tenka dar šie vidutinio dydžio ežerai: Smalvų, Dūkštas, Visagine Dysnykštis. Kitas ežerų rajonas sutinkamas paliai Ignaliną. Čia atitekę ežerai: Dringis, Lūšys, Vajūnas, Kretonas, Šventys. Ši ežerų grupė sutinkama labai įvairiame ir nepaprastai gražiame žemėvaizdyje ir todėl turistų labai mėgstama. Dubingių rajone atiteko Lietuvai ne tik visas Dubingis, bet taip pat ir kiti gražūs ežerai, k. a.: Balošas, Orinas ir kiti. Labai gražūs yra Trakų apylinkės ežerai. Jų didžiausias yra Galvė (700 ha); kitų ežerų paminėtini: Skaistis, Akmena, Totoriškis, Bernardinų, Margis.

Mažesnių ežerėlių bus apie kelias dešimtis. Visų ežerų ir ežerėlių vardai lietuviški. Jie labai paįvairina ir šiaip gražius Vilniaus krašto žemėvaizdžius.

2. MIŠKAI

Atgautasis Vilniaus kraštas yra miškingesnis, kaip kitos Lietuvos dalys. Miškų padengtas plotas čia sudarys apie 25% viso Vilniaus krašto arba 188.000 ha. Jų 118.200 ha yra valstybinių miškų ir apie 70.000 ha privatinių. Didžiausi miškų plotai, kaip jau buvo minėta, yra Žeimenos baseine, Vilnios aukštupyje ir Rūdninkų giria.

Rūdninkų giria pelno ypatingo dėmesio kaip gamtos rezervatas. Senovėje Rūdninkų giria buvo nepalyginamai didesnė. Pietvakariuose ji jungėsi prie Berštų ir Gardino girių, o pietryčiuose jungėsi sų Rerihnos baseine esančia Nalibokų giria. Rūdninkų girią supa balos ir raistai, jį sunkiausiai buvo prieinama žmogaus eksplotacijai ir todėl savo pirminį charakterį dalimi išlaikė iki mūsų dienų. Nemažą dalį girios ir dabar sudaro balos ir durpynai, o tose balose tyvuliuoja maži reliktiniai ežerėliai: Kernavis, Šulinys, Gulbinis ir kt. Pavasarį ir lietingais periodais Merkys ir jo įtakai, tekantieji per Rūdninkų girią, išsilieja iš savo lėkštų krantų ir nemažus girios plotus užpila  vandeniu. Tokios vietos ir vasaros metų yra sunkiai prieinamos. Balotas miškas sudaro apie 80% visos girios tereno. Rūdninkų giria ypač gausinga savo augmenija bei gyvulija su visa eile reliktinių floros ir faunos atstovų.

Retų šios girios gyvenamų vietovių; Rūdninkų, Kernavės, Žagarynės, Mailių, Pirčiupio ir dar keleto kitų gyventojai yra tikri šios girios vaikai. Jų gyvenimas ir likimas yra surištas su šiąja giria, nes dirbamos žemės ir laukų jie turi visai nedaug, o maitinasi iš girios.

Rūdninkų giria yra medžiotojų rojus. Jau senaisiais laikais lietuvos didikai iš Vilniaus ir Trakų ruošdavo Rūdininkuose prašmatniausias medžiokles. Taip pat ir 1920-1939 m. okupantai šią girią naudojo savo yalstybės aukštų pareigūnų medžioklinei pramogai.

III. Vilniaus krašto apgyvendinimo istorijos bruožai

Natūrinis Vilniaus krašto žemėvaizdis yra miškų žemėvaizdis. Visi istoriniai duomenys – archeologiniai, kronikiniai, vietovardžių studijos, kelionių aprašymai ir kiti dokumentai – sutartinai kalba, kad kaip visa Rytų Europa, taip ir Lietuva gilioje senovėje dengė dideli ir sunkiai praeinami miškai. Todėl krašto gyvendinimo eigą buvo sunki ir nuolatinė kova su miškais, pirminis susisiekimas ėjo upėmis ir ežerėliais. Paupiais ir paežeriais kūrėsi pirmosios sodybos. Didelis daugis ir Vilniaus krašto sodybų – piliakalnių, dvarų, kaimų ir miestelių — sutinkami paupiais arba paežeriais. Pirmieji prekybos keliai, kuriuos žinome iš varėgų laikų, ėjo taip pat upėmis. Įvairus radiniai ir kiti duomenys rodo, kad Nemunu, Nerimi, Šventąja, Žeimena vyko normanų susisiekimas su Ponto-Kaspijo kraštais.

Gyventojams dauginantis, vyko pamažu ir žemės okupaciją. Žmogus technškai geriau apsiginklavęs įstengia kovoti su mišku. Miškų aikštėse kuriasi sodybos, o per miškus prakertami keliai, skinami traktai, „trakais“ vadinami. Tačiau vanduo ir čia neretai diktuoją sodyboms vietas; sodybos kuriasi prie ežerų, upių, upelių. Tik pačios jaunosios sodybos nepaiso vandens, nes dabar žmogus pajėgia jį pasiekti ir giliai žemėje.

Etapai kovos su mišku yra labai įdomūs ir svarbūs, tačiau jiems apibūdint ir laiko ir erdvės atžvilgiu reikia specialių studijų, kurios šioje srityje dar tik pradėtos.

Iš viso darosi aišku, kad XIII-me šimtmety apie 60—70% viso Vilniaus krašto dengė miškai. Senieji Lietuvos žemėvaizdžiai koncentruojasi paliai Trakus, Vilnių, Eišiškes, Valkininkus, Alšėnus, Krėvę, Švenčionis. Ypač Ašmenos plokštuma koncentruoja visą eilę senųjų lietuviškų sodybų, kaip Rudamina, Nemiežius, Medininkai ir eilė kitų.

Dar XVI šimtm., kada šioje zonoje virė labai gyvas ir judrus gyvenimas, miškai sudarė apie 45—50% viso Vilniaus krašto ploto. Ir tais laikais dar ir atskiras sodybas, ir to meto administracinius vienetus skyrė miškų barai. Dar Lietuvos statutas (pirmoje redakcijoje) sako, kad siena tarp atskirų sodybų galima vesti ten, kur susitinka kirviai, t, y. paprastos okupacijos keliu.

Vėliau sodybos pradeda kurtis paliai svarbesnius kelius. Per Švenčionių aukštumas eina traktai į tuomet garsius miestus Naugardą ir Polocką. Į pirmąjį kelias eina per Pabradę – Švenčionis – Vydžius – Breslaują – Drūją, į antrąjį per Mykoliškį – Svyrių -Pastovius – Gluboką – Dysną. Prie šių traktų kuriasi eilė naujų sodybų komunikacijos punktams — persikelt per upes, balas ir miškus.

Per Ašmenos aukštumas eina net du traktai: vienas per Nemiežių – Medininkus – Ašmeną – Alšėnus – Voložyną, kitas per Keną – Lošą – Salas – Smurgainis. Į pietus nuo Vilniaus vėl galima atpažinti seni traktai: 1) Vilnius — Dieveniškės
— Naugardukas — Našvyžius; 2) Vilnius – Šalčininkai – Lyda – Slanimas; 3) Vilniųs – Eišiškės – Rodūnė – Mastai – Krokuva; 4) Vilnius — Trakai – Merkinė – Gardinas.

Pakelėmis pirmiausia įsikurdavo sustojimo vietos — karčiamos, o vėliau čia kūrėsi prekyvietės su turgais; iš jų išaugdavo miesteliai ir miestai. Didesnės upės kaip Nemunas, Neris, Šventoji, Žeimena, Merkys ir toliau palaiko savo reikšmę kaip susisiekimo keliai, jomis vyksta sunkesnis transportas.

Dar kitas sodybų kūrimosi kelias tai pilys ir didikų dvarai. Pilys XVI š. ir vėliau Vilniaus krašte buvo: Dubyčiai, Dubingiai, Geranainys, Alšėnai, Krėvė, Lyda, Medela, Mykoliškis, Medininkai, Trakai, Vilnius, Verkiai, Leonopolis. Apie dvarus koncentruojasi bajorkaimiai, valstiečių kaimai ir kitos sodybos, susijusios su to meto didikų vardais.

Bajorkaimiai (okolicos), kurių Vilniaus krašte yra nemaža, ypač padeda ątsekti senesniuosius Lietuvos žemėvaizdžius. Bajorkaimių įsikūrimo pradžia siekia Vytauto laikus. Bajorkaimiai Vilniaus krašte koncentruojasi apie Eišiškes, Valkininkus, Alšėnus, Ašmeną, Krėvę, Trakus, Švenčionis, Plysą, taigi visur ten, kur būta seniausių Lietuvos vietovių. Istorinės Lietuvos plotuose jų randame apie Brianską, Lietuvos Brastą, Slanimą, Naugarduką, Pinską, Menską, Slucką, Mozirių, Ragačevą, Mogiliavą, Mstislavlį, Klimavičius ir paliai kitus istorinės Lietuvos svarbesnius centrus. Bajorkaimių riba vakaruose baigiasi prie Būgo, pietuose jie beveik neperžengia Pripeties, rytuose ji visai nutrūksta prie Sožės ir Prosuos upių, o šiaurėje jiems pastoja kelią Dauguva.

Bajorkaimių senumą rodo ir pati kaimų forma. Jie nemaža dalimi yra kupetiniai kaimai; o šiokia kaimų forma ir kitose Europos dalyse laikoma esanti senobinė sodybų forma. Kita dalis bajorkaimių yra kaimeliai be formos (vokiškai Weiler), kurie taip pat tipingi lietuviams. Pagaliau ir gatviniai kaimai, einant į tikras lenkų žemes, pasitaiko viš rečiau, pagaliau visai išsibaigia; šio tat kaimų tipo išsiplatinimas aiškiai parodo istorines Lietuvos ir anos gadynės Lenkijos sienas.

Kai kurių lenkų istorikų teigimas, būsią bajorkaimįai Lietuvon atkeliavo po Liublino unijos iš Mazoyijos, neatsilaiko kritikai, nes bajorkaimiai jau plačiai buvo paplitę Lietuvoje prieš Liublino uniją ir kaip tik seniausiuose Lietuvos žęmėvaizdžiuoge.

Svarbu dar pažymėti, kad Vilniąųs krašte natūrinių žęmėvaizdžiu raida į kultūrinius žemėvadzdžius vyksta lietuvių rankų darbu. Lietuviai Vilniaus krašte gyveno jau žymiai anksčiau, nei pradėjo kurtis Lietuvos valstybė. Lietuvos valstybės organizacijos pradžia siekia X šimtm. Tais laikais Vilniaus kraštas jau neretai buvo gyvenamas lietuvių. Lietuvių etnografinė riba X šimtm. rytuose eina per Dysną, Lučią, Danilavičiu, Medėlą ir Beržūnos upe pasiekia Nęmūną. Į pietus nuo Nemuno lietuvių gyvenami plotai dar apėmė kraštus tarp Nemuno ir Narevo, daugiausia jotvingių gyvenamus.

Aišku, kad nevisi plotai buvo gyvenami ištisai; gyvenami plotai tarp didelių miškų sudarė tarytum salas. Antai, Trakų Žemėvaizdį supo didelės girios, dunksėjusios paliai Žaslius, Vievį, Semeliškes, Varėną, Valkininkus, Rūdninkus ir Vokės paupiais; Vilniaus apylinkes gaubė Maišiegalos, Riešės, Verkių, Lavoriškių, Kenos, Šalčininkėlių girios; Švenčionių žemėvaizdį sūpo Labanoro, Panatričio, Adutiškio, Lintupjo, Sriūnaičio; buvusios daug didesnės kaip šiandien, girios. Dysnos žemumą beveik ištisai dengė miškai, o senesnės sodybos kūrėsi tik apie Breslaują, Drūkšius, Apsą, Drują, Ašmenos, Lydos, Eišiškių – Rodūnės, Vosyliškio apylinkėse girių plotai buvo nepalyginamai didesni kaip dabar. Dar ir XIX šimtm. vidury buvusioje Vilniaus gubernijoje miškai sudarė viso ploto apie 30%.

Lietuvos valstybės ekspansija į rytus buvo ne tautinė, bet valstybinė. Tautiniu atžvilgiu istorijos bėgy vyksta procesas, atvirkščias politiniam. Lietuvių etnografinė siena, tiesa, labai pamažu, traukiasi atgal iš rytų į vakarus ir iš pietų į žiemius. Traukimasis vyksta ne tiek dėl slavių tautinės penetracijos ar kolonizacijos, kiek dėl slavių didelio koloso kultūrinės ekspansijos. Viduriniais amžiais ir vėliau lietuviai stovi beveik vieni vakarų ir rytų pasaulio sankryžoje. Rusijos stepių zona ritasi į vakarus mongolų, totorių, slavių ir orientinės kilmės ortodoksijos bei mahometonizmo bangos, jos visos galų gale sudūžta į lietuviškąjį atsparumą, bet, žinoma, palieka ir savo žymių. Tai ypač paliečia Vilniaus krašto sritis, kurios tiesioginai susiduria su tomis bangomis. Tiesioginis lietuvių kontaktas vykstą su krivičių, dregovieių, bužonių giminėmis, vėliaus su organizuotais slavių centrais: Kijevu, Naugardu, Pskovu, Polocku ir dar vėliau su Maskvos valstybe. Šis kontaktas ypač yra gyvas iki Liublino unijos. Kontaktas buvo ypač gyvas su Gudija, kurią ištisus šimtmečius valdė Lietuva ir ten paliko daug vakarietiškos įtakos.

Po Liublino unijos užsimezga Lietuvos gyvi santykiai su pietų kaimynu — su lenkais. Lenkai tvirtina, kad jų įtaka Lietuvoje turi ne tik kultūrinės ekspansijos, bet ir kolonizacinio pobūdžio. Tačiau lenkų kolonizacijos Lietuvoje įrodymui beveik nėra patikimų davinių. Priepeties balos ir Bebro – Narevo baseinas, padengtas pirminiais miškais, ištisus šimtmečius sudarė labai griežtą sieną. Augustavo ir Lomžos miškai pietvakariuose, Baltvyžių, Pružonių, Svisločiaus, Rožanos girios su nepereinamomis balomis ir raistais pietuose ilgai atlaikė polonizacijos bangas. Palenkės (Podlačhijos) vartai ilgai buvo uždaryti ir susidūrimo zona tarp lenkų ir lietuvių, tarp lenkų ir gudų buvo gana nežymi. Lietuviai ir gudai per ištisą tūkstantį metų pasiliko tose pačiose vietose, kai tuo tarpu kitose Europos dalyse įvyko labai didelių permainų.. Ežeruotąsis Lietuvos kailvagubris ypač buvo atsparus visoms slavizmo bangoms ir jo skiriamoji galia pasireiškė kaip tikrų kalnų.

Jei gudai vis tik nežymiai pasistūmė į rytus, tai lenkiškasis elementas Vilniaus krašte diferencijavosi lietuvių – gudų susidūrimo zonoje tik dėl lenkų kultūrinės ekspansijos. Šioje ekspansijoje bene didžiausį vaidmenį suvaidino krikščionybė, kuri į Lietuvą atėjo per Lenkiją ir ilgą laiką čia galiojo kaip lenkiškoji religija. Lenkų kalba daugiausia apsikrėtė bajorai ir kunigai. Liaudis pasirodė daug atsparesnė ir išlaikė per ištisus šimtmečius savo etnografinį charakterį. Žmonių sodybos, tautodailė, o taip pat miestelių ir miestų statyboje pasilieka apsčiai lietuviškų motivų. Atgavus Vilnių ir jo krašto dalį svetimos žymės vėl ims nykti ir šis kraštas vėl parodys savo tikrąjį veidą.

IV. Gyventojai

Vilniaus krašto, kurį Lietuvos valstybė atgavo 1939 m. Spalių mėn. 10 d: sutartimi su Sovietų Rusija, gyventojų skaičius dar nėra galutinai paaiškėjęs. Tam reikalingas specialus gyventojų surašymas. Tačiau pagal Lenkijos gyventojų surašymo 1931.XII.9. duomenis, atgautame krašte turėtų būti ne mažiau, kaip 425.000 gyventojų.

Pridėjus natūralinį prieauglį, gyventojų skaičius 1939 metų pradžioje siekė 457.000 gyv. Kilęs Lenkijos-Vokietijos karas gyventojų čia nesumažino, bet, atvirkščiai, padidino. Į Vilniaus kraštą atbėgo iš įvairių buvusios Lenkijos vietų ne mažiau kaip apie 25.000 gyventojų. Dalis Vilniaus krašto gyventojų, kurie buvo mobilizuoti ar kitu būdu pateko į kitus kraštus, negrįžo. Vadinasi, Vilniaus krašte gyventojų dabar susidarys ne mažiau kaip 480.000. Jų apie 55% gyvena Vilniuje ir kituose miesteliuose bei miestuose. Nustatyta, kad Lietuvos piliečiais bus laikomi tik tie, kurie 1920 m. Liepos m. 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir atgaunant Vilnių bei jo kraštą turėjo gyvenamą vietą Vilniaus mieste ar jo krašte. Taigi, gyventojų, kurie nebus Lietuvos piliečiais, susidarys apie 120.000; tokių maždaug pusė dabar gyvena Vilniaus mieste. Ne Lietuvos piliečiai anksčiau ar vėliau turės Lietuvą palikti. Taigi, Vilniaus krašte paliks tik apie 380.000 gyventojų, Lietuvos piliečių.

  1. GYVENTOJŲ PASISKIRSTYMAS TIKYBOMIS

Gyventojų pasiskirstymas tikybomis taip pat tegali remtis tik apytikriais daviniais. Didelis daugis (76,9%) gyventojų yra katalikai. Katalikus sudaro lietuviai, „vietiniai“ lenkai ir dalis gudų; izraelitus – žydai, evangelikus – vokiečiai ir latviai; ortodoksus ir kitus krikščionis: gudai, rusai, totoriai, karaimai ir kitos tautinės mažumos. Nukrypimai nuo šios bendros taisyklės yra palyginamai nežymūs, ir jų tuo tarpu negalima precizuoti.

Labai svarbu pabrėžti, kad katalikų ir ortodoksų riba tenka laikyti sykiu ir Metuvių-gudų etnografine riba. Šitos nuomonės laikosi lietuvių istorikas ir diplomatas P. Klimas, Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Golder, prof. K. Pakštas ir eilė kitų, Prof. Golderis, pasak prof. Pakšto, rėmėsi šiais nuostatais:

  1. Visi rytų ir vakarų slaviai buvo jau pakrikštyti iki 10 a. pabaigos. Lietuvių kaimynais rytuose ir pietuose buvo tiktai rytiniai slaviai, kurie buvo pakrikštyti pagal Rytų Bažnyčios apeigas.
  2. Slaviams pasikrikštijusi, lietuviai pasiliko pagonimis dar 400 metų ir priėmė krikščionybę pagal Vakarų ba-nyčios apeigas.
  3. Tautybės riba istorinėje Lietuvoje pasidarė kartu ir religijos riba: beveik visi lietuviai buvo katalikai, o visi rusai bei gudai buvo pravoslavai Prieš 1387 m. ir vėliau retas lietuvis pereidavo į pravoslavų tikėjimą ir retas gudas priimdavo katalikybę. Nuo 1596 m. praplitusi istorinės Lietuvos gudų tarpe Unitų Bažnyčia 18-to amžiaus pabaigoje imperatorienės Kotrynos griežtu aktu vėl buvo susieta su Pravoslavų Bažnyčia, nuo kurios ji buvo atskelta. Taigi tautybės riba visą laiką pasiliko ir religijos riba. Lietuvių kalbą, nelaikoma oficialių dokumentų ar mokyklų kalba, etnografiniuose pasieniuose susidurdama su gudų ar lenkų kalbomis, traukdavosi ir užleisdavo savo vietą slavių kalboms. Bet katalikybė buvo daug atsparesnė ir neužleisdavo pravoslavijai žymesnių pozicijų. Todėl visi lietuvių kilmės žmonės iki šių laikų pasiliko katalikai, nors ir nustojo senosios savo kalbos. Katalikybė pasidarė Lietuvos rytuose tikras ir pastovus lietuvybės ženklas, jei kalbame apie gyventojų tautinę kilmę“.

2. GYVENTOJŲ PASISKIRSTYMAS TAUTYBĖMIS

Vilniaus kraštas, ypač rytinis jo sparnas, įeina į tą tautų pulverizacijos zoną, kuri, prasidėjusi Baltijos baseine prie Narvos, eina per Petserio kraštą, Latgalę, Vilniją, Gudiją, Pagirius (Poliesę), Voluinę (Volyniją), Podolę, Bukoviną, Besarabiją ir pasiekia Juodąsias jūras. Tautų sienos šioje zonoje nėra griežtos; jos čia pasireiškia vienur platesniu, kitur siauresniu baru, destis, kur kuri tautybė turi persvaros. Dėl ilgo tarpusavio kontakto šios zonos gyventojų tautinė sąmonė iš visa yra gerokai užtušuota; nemažas šių kraštų gyventojų skaičius neturi aiškios savo tautybės sąmonės. Neretai net vienos tos pačias šeimos vieni nariai laiko save esą vienos, kiti kitos tautybės. Todėl statistikos duomenys čia svyruoja ir daug pareina nuo to kas juos skelbia ir kuriais sumetimais skelbia. Pagaliau ir patikimi duomenys tik apytikriai atskleidžia tikros realybės vaizdą. Kai toliau kalbėsim apie Vilniaus krašto tautinį sąstatą, tai ir tuos skaičius teks vertinti turint galvoj sakytąsias apystovas.

a) Lietuviai. Autochtoniniai Vilniaus krašto gyventojai yra beveik visi arba lietuviai arba lietuviškos kilmės. Tačiau negalima nuginčyti fakto, kad dalis lietuviškosios kilmės gyventojų yra nutautusi ir priskiria save prie lenkų arba gudų, jei žiūrėsim jų kalbos. Tačiau ne viena kalba sudaro tautybės esmę. Yra tautų, kurios kalba joms svetimomis kalbomis (šveicarai, airiai ir kt.). Tačiau ir atmetus nutautusius, lietuvių tautinė persvara atgautame Vilniaus krašte yra neabejotina. Vieni pirmųjų davinių, kuriuos suteikia A. Polujanskis 1852 m., sako, kad buv. Vilniaus gubernijoje iš tuomet buvusių 896.918 gyventojų, 388.697 buvę lietuviai. Tačiau dabar mūsų atgautasis plotas sudaro tik nežymią buvusios Vilniaus gubernijos dalį. Ir tas pats A. Polujanskis nurodo, kad lietuviai gyveną Vilniaus bei Trakų apskrityse ir Švenčionių, Ašmenos bei Lydos apskričių didesnėse vakarinėse dalyse. Kiti duomenys, surinkti rusų akademiko P. Koeppino 1857 m. per katalikų dvasininkus, duoda tokį lietuvių gyvenamų plotų vaizdą. Atgautos srities šiaurė su Daugėliškio, Kaltanėnų, Kuktiškių, Labanoro. Linkmenų, Palūšės, Nemenčinės, Buivydžių parapijomis yra grynai lietuviška. Krašto pietuose ir viduryje vien lietuviai gyvena šiose parapijose: Valkininkų, Nočios, Eišiškių, Rodūnės, Rudaminos, Šalčininkų, Tabariškių, Vievio, N. Trakų, Šumsko parapija taip pat grynai lietuviška. Čia neminiu tų lietuviškų parapijų, kurios paliko anapus sienos. Senųjų Trakų parapijoje gyveno 3.173 lietuviai, Maišiogalos 1.093, Verkių 365, Kernavės 356.

Iš tų duomenų atrodo, kad aplenkėjęs elementas gyveno apie Maišiogalą, Riešę, S. Trakus, Medininkus ir, žinoma, pačiame Vilniuje, nors ir paties Vilniaus 5 parapijos buvo maišytos, t. y. jas sudarė lietuviai ir lenkai.

H. Lebedkin’o daviniais taip pat iš tų laikų parodoma, kad lietuviai Vilniaus apskrity sudaro 60,7, Lydos 63,2, Ašmenos 57,5, Švenčionių 86,9 ir Trakų net 93,4 procentus. Ir kitų daviniai (Korevos, R. D. Erkerto 1863 m.) aiškiai rodo lietuvių persvarą, ir kad aplenkėjimas yra palyginamai visai nesenas reiškinys.

XIX šimtmečio antroji pusė, XX-jo pradžia ir laikai po pirmojo Didžiojo karo buvo aiškiai lietuviams nepalankūs. Polonizacija varyta įvairiausiomis priemonėmis ir su visu įnirtimu, tačiau ir ji nepajėgė lietuvių išnaikinti. Lietuvių, mokančių savo kalbą, dabar atgautame Vilniaus krašte vis tik susidarys ne mažiau, kaip 100,000 gyventojų.
Antai, visa krašto šiaurė iki Meros ir Pabradės pietuose yra lietuviška. Nelietuviai čia sudarys tik apie 8—10%. Visoj šioj krašto, daly sąmoningų lietuvių bus apie 37.500 gyventojų.

Vilniaus apskrities centras yra jau nutautęs. Lietuviškai kalbančiųjų plotai yra tik apie Valkininkus, Rūdiškes, Varėną. Čia lietuvių kompaktinė masė turės apie 25.000 gyventojų. Kitose Vilniaus apskrities dalyse lietuvių yra jau rečiau, tik apie 10—20%, ir viso maždaug apie 15.000 lietuviškai kalbančių. Be to, Beniakainių-Eišiškių rajone (Lydos apskr.) yra apie 4.500 lietuvių. Tuo būdu ne miestuose viso susidarys apie 82.000 sąmoningų lietuvių. Priskaitydami Vilniaus ir kitų miestų lietuvius, gausime viso apie 100.000 sąmoningų lietuvių.

Kiti Vilniaus krašto lietuviai jau yra arba visai pamiršę savo gimtąją kalbą, arba jos moka nepakankamai, taip kad namuose vartoja slaviškų kalbų mišinį, kuriame nemaža ir lietuviškų žodžių. Tokių nutautusių lietuvių Vilniaus krašte bus apie 80.000—90.000. Juos lenkai buvo visus įrašę lenkais. Tačiau daugis jų dabar grįžta į lietuvybę, yra lietuviams palankūs ir uoliai mokosi lietuvių kalbos. Kiek jų pasisakys esą lietuviai, dabar dar sunku pasakyti.

b) Gudai. Nustatyti, kiek yra gudų atgautame Vilniaus krašte, gana sunku, Lenkų statistika 1923 m. gudų Vilniaus mieste rado 3.907, o 1931 m. tik 1.737. Taigi, per aštuonetą metų gudai beveik per pus sumažėję. Iš viso, lenkų statistika gudams, ypač gudams katalikams buvo nepalanki. Gudai katalikai buvo dar smarkesniu tempu lenkinami, kaip lietuviai. Gudams ypač trūko inteligentijos, organizuotumo ir tautinio susipratimo. Gudų nekatalikų Vilniaus krašte iš visa yra maža nes, kaip buvo sakyta, gudų kompaktinės masės prasideda ten, kūr prasideda pravoslavų tikėjimo persvara, o ji prasideda gerokai už dabartinės, Lietuvos ir Sovietų Rusijos sienos. Gudai katalikai gyvena ne tik miestuose, bet ir kaimuose; daugiausia jų sutinkama apie Rudaminą, Trakus, Eišiškes, Medininkus. Jų tautinis susipratimas kaimuose dar mažesnis, neretai jie čia kartais save laiko lenkais arba sugudėjusiais lietuviais. Yra visai tikras dalykas, kad Vilniaus krašte dalis lietuvių iš pradžių gudėjo, o vėliau lenkėjo; todėl jų tautinė sąmonė yra ypatingai išblukus Mūsų provizoriniu suskaičiavimu Vilniuje ir visame atgautame krašte gudų, kurie tokiais dabar save laikytų, bus apie 20.000—25.000.

c) Lenkai. Lenkai Vilniaus krašte yra didelėje daugumoje vietinės kilmės. Jų kolonizacijąį į šį kraštą trukdė, kaip jau buvo sakyta, natūrinės sąlygos. Be jų, veikė prieš lenkus ir įstatymai. Lenkų ekspansijai susidaro šiokios tokios sąlygos po 1385 m. unijos; tačiau Lietuvos bajorai greit pradeda tai lenkų ekspansijai priešintis. Jau 1447 ir 1492 metais išleidžiami nuostatai, draudžiantieji lenkams Lietuvoj turėti ir valdyti žemes. Tie nuostatai patenka ir į Lietuvos 1529 m. statutą. Liublino unija tuos nuostatus panaikina, tačiau 1588 m. statute vėl figūruoja suvaržymai svetimšalių, kurie faktiškai liečia tik lenkus. Jie veikia iki Lietuvos-Lenkijos padalinimo. Ir Rusijos valdžia lenkų įsigyvenimą Lietuvoje bei Gudijoje nuolat trukdė; visiška laisvė prasideda tik po 1905 m. revolucijos. Be to, Vilniaus krašto kaimai jau senai buvo tirštai gyvenami ir kolonizacijai čia nebuvo realių galimumų. Šiek tiek lenkų patenka į Vilniaus krašto dvarus, bet jie sudaro tik nežymų skaičių. Į šio krašto miestus visais laikais taip pat nebuvo ypatingos atrakcijos, nes čia nesikoncentravo didelė pramonė. Prekyba visą laiką buvo žydų rankose. Vadinasi, tikrųjų lenkų Vilniaus krašte yra nedaug. Tačiau, dalykus realiai vertinant, negalima nerespektuoti ir nepripažinti ir to lenkiško gaivalo, kuris yra vietinės kilmės ir kuris save laiko lenkišku. Jo yra, tačiau jokių būdu ne tiek, kiek priskaito patys lenkai. Lenkai į savo grafą priskiria visus nutautusius lietuvius ir gudus. Šių vietinių gyventojų, kaip jau minėjome, bus ne mažiau kaip 80.000. Jie, lenkams valdant, šventos ramybės dėliai, galėjo rašytis lenkais, bet prigimtimi jie toki nėra ir nenori tokiais vadintis. Jų daugis yra lietuviškos kilmės. Į klausimą dėl jų tautybės, jie atsako, esą vietiniai arba katalikai. Dabar jų daugis nori būti lietuviais. Sąmoningas lenkiškas elementas yra susikoncentravęs tik Vilniuj ir kituose miestuose bei jų artimose apylinkėse. Taip kad sąmoningų, dabar Lietuvos piliečių, lenkų Vilniaus krašte bus apie 65.00—70,000, Lenkų nuošimtis ir skaičius žymiai pakiltų, , jei pridėtume prie šio skaičiaus tuos Vilniaus ir jo krašto gyventojus, kurie nėra Lietuvos piliečiai, t. y. kurie čia atsikėlė po 1920 m. Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą.

d) Žydai. Žydų elementas Vilniaus mieste ir jo krašte daug lengviau nustatyti. Jų skaičius ir tautybės, ir religijos atžvilgiais niekieno nebuvo slepiamas, Vilniaus mieste 1931 m. žydų buvo 54.596 arba 27,99%. Kituose Vilniaus krašto miestuose ir miesteliuose jų nuošimtis yra nemažesnis, netgi dar didesnis. Iš viso žydų Vilniaus krašte bus apie 74.000. Šiąja proga verta pastebėti, kad žydų skaičius Vilniaus miest, pradedant nuo 1916 m., nėjo didyn, bet mažyn, nors jų prieauglis buvo dar didesnis už kitų tautybių prieauglį. Žydai bėgo iš Vilniaus, nes ir prekybos sąlygos jiems čia buvo nepalankios.

e) Rusai. Rusų Lietuvoje pradėjo rastis nuo 1655—1660 m. karo, kai rusų kariuomenė buvo užėmus Lietuvos žemių didesnę dalį. Vėliau nemaža jų Lietuvon atvijo religiniai persekiojimai, ypač Petro Didžiojo laikais. Dar kiti rusai pasiliko miesteliuose ir miestuose iš caristinės Rusijos laikų. Vilniaus mieste 1931 m. rusų buvo 7.372. Visame krašte jų bus apie 10.000 – 12.000. Jie savo charakteriu išsiskiria iš vietos gyventojų ir todėl lengvai gali būti atskiriami. Rusų nutautimas lenkų sąskaitai yra nežymus. Miestuose gyvenantieji rusai daugiausia yra pravoslavai, kaimuose daugiausia sentikiai.

f) Totoriai. Kaip visoje istorinėje Lietuvos valstybėje, taip ir Vilniaus krašte, yra Lietuvos santykių su Krimu gyvi liudininkai. Pirmieji totoriai Lietuvoje pasirodė; jau XIV-me šimtmety. Dar didesnis jų skaičius Lietuvon patenka Vytauto Didžiojo laikais. Atvykę į Lietuvą kaip karo belaisviai ir kaip pabėgėliai nuo tarpusaviu Krimo khanų nesantaikų, čai gauna gerą prieglobstį ir kai kurie net įgyja bajorų teises. Totorių kraustymasis į Lietuvą vyko iki Zigmanto Augusto laikų (1548—72). Po to prasideda jų reemigracija ir asimilacija. Kai kurių istorikų teigimais, jų skaičius XVI-me šimtmety buvo pasiekęs 200.000. Platerio žiniomis 1825 m. Mensko, Gardino, Vilniaus ir Kauno gubernijose totorių buvę apie 50.000. 1897 m. jų rasta tuose pačiuose kraštuose jau tik 13.000. Buvusioje Lenkijos teritorijoje 1937 m. jų būta tik 6.006. Vilniaus krašte jų bus apie 1.000. Jų svarbiausios kolonijos yra Vilniuje, Totorkaimy (Sorok-Tatary), Nemiežiuje, Trakuose ir kt. Jie su lietuviais gerai sugyvena ir yra lietuviams palankūs.

g) Karajimai. Religiniu atžvilgiu yra Mozės tikėjimo išpažintojų sekta, kuri atmeta talmudą ir laikosi senosios Jeruzalės bažnyčios apeigų. Tai yra taip pat Vytauto Didžiojo laikų palikuonys, čia atgabenti po vieno žygio prieš Krimo totorius. Daugiausia jų buvo įgyvendinta Trakuose. Jų ten dabar yra apie 200, t. y. apie 7,6% viso to miesto gyventojų. Be to, jų yra Vilniuje ir po truputį kitur. Viso Vilniaus krašte apie 600. Trakuose yra ir jų religinis centras.

Jau ir prie taip margo Vilniaus ir jo krašto gyventojų sąstato galima dar pridėti apie 600 vokiečių ir apie 150 latvių. Tikresnių žinių apie Vilniaus krašto gyventojus, galės suteikti šių metų vasarą numatomas padaryti visuotinas Lietuvos gyventojų surašymas. Jis gali įnešti į šiuos skaičius ir gana žymių pakeitimų.

3. LIETUVIAI ANAPUS SIENOS

Siena tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos pagal 1939 m. Spalių mėn. 10 dienos susitarimą atkerta nuo Lietuvos rytuose ir pietuose vienur dar ištisas Lietuvių kompaktines mases, kitur išlikusias salas. Buvusioje Breslaujos apskrityje vieni lietuviai gyvena tik Rimšės valsčiuje, kame anapus sienos liko ne mažiau, kaip 1.500 lietuvių. Kituose valsčiuose lietuviai yra jau mažumoje. J. Gniedovskio daviniais 1880 m. lietuvių rytinė siena įėjusi per Ryčios ežerą, Ryčelės upeliu iki Muisės ežerėlio ir rytiniu Drūkšių ežero pakraščiu. Ši siena ir dabar būtų geriau tikusi sienai su Rusija. Toliau sieną geriau būtų tikę vesti Obolių ežeru ir Drūkšės upe, iki jai įtekant į Dysnos upę.

Iš kitų buvusių Breslaujos apskrities valsčių daugiausia lietuviškas yra Apso valsčius. Čia yra apie 16 kaimų, kuriuose kalbama lietuviškai. Lietuvių šiame valsčiuje yra ne mažiau, kaip 600. Vydžių valsčiuje dar 1880 m, lietuviškai kalbėję apie 75% visų gyventojų; dabar ten lietuvių beliko apie 400. Pačiame Breslaujos valsčiuje yra 200 lietuvių ir kituose valsčiuose ne mažiau kaip 350. Taigi, iš viso Breslaujos apskrity anapus sienos likę 3.050 lietuvių.

Didelis, kompaktiškai lietuvių gyvenamas plotas liko buvusiame Švenčionių apskrity. Čia vienų lietuvių gyvenamas plotas šiaurėje eina iki Dysnos upės, rytuose pasiekia beveik Kazėnus, kur kaiminystėje yra lietuviška Vasiūnų parapija. Nuo čia lietuvių gyvenamas plotas eina paliai Kamajos upę, pro Adutiškį, Lintupį. Skaičiais lietuvius būtų galima taip apibūdinti: Daugėliškio val. 5.000, Melagėnų 7.500, Tverečiaus 5.600, Adutiškio 3.500, Švenčionių mieste ir valsčiuje 6.700, Kamajų 1.200, Lintupio 950, Zukonių 650. kituose valsčiuose 300 lietuvių. Viso Švenčionių apskrityje anapus sienos 35.400 lietuvių, siena geriausia būtų buvę vesti Alsos upeliu, Also ežeru ir per Ladosio bei Serenčionių ežerus pasiekti Stračios upę.

Lietuvių liko anapus sienos ir kai kuriuose buv. Vilniaus apskr. valsčiuose. Lietuviai kompaktiškai gyvena Gervėčių valsčiuje – viso 8,200; kituose valsčiuose lietuvių yra; Dieveniškio 1,200, Varnėnų 550, Šalčininkėlių 350, ir kituose valsčiuose apie 300. Viso buv. Vilniaus apskrityje anapus sienos liko 10.600 lietuvių. Siena apimtų didesnę dalį šiuose plotuose gyvenančių lietuvių ir natūriniu atžvilgiu būtų geresnė, jei ji eitų Stračia, toliau Neries, Ašmenos ir Aluošos upėmis, o nuo Merkio žiočių pereitų ant Zižmos, pro Žirmūnus pasiektų Dzitvą, Pelesą ir Katrą, kuri čia sudaro gerą natūrinę sieną. Tokiu būdu būtų priskirti prie bendro kamieno ir Lydos apskrity gyvenantieji lietuviai: Beniakainių val. 1.850, Varanavo 750, Žirmūnų 1.350, Lipniškių 450, Jurotiškių 350, Eišiškių 400, Rodūnės 6.300 ir kituose valsčiuose 900 lietuvių. Viso Lydos apskrity anapus sienos 11.300.

Nemaža lietuvių anapus sienos pasiliko ir tose dalyse, kurios priklausė buv. Gardino apskričiai. Grynai lietuviškas yra Marcinkonių valsčius su Druskininkais ir Ratnyčia. Viso šiame plote yra 5.250 lietuvių. Paskui: Pariečės val, 600, Berštų 500, kituose valsčiuose 300. Taigi, iš viso Gardino apskrity anapus sienos paliko 6.600 lietuvių. Siena geriau tiktų vesti pro Berštus, Pariečę ir į pietus nuo Pervalkos pasiekti Nemuną.

Sieną, kurią čia eskizuodami nurodėme ir kuri tautiniu atžvilgiu lietuvius patenkintų, dar neapimtų Lazdūnų salos, Bokštų ir Lugomovičių valsčių (su 650 lietuvių) ir Hruzdovo, Golubičių, Prozorokų ir kituose valsčiuose gyvenančių, viso 900 lietuvių.

Taigi, Sovietų Rusijos teritorijoje pasiliko ne mažiau kaip 68.500 lietuvių. Žinoma, šie skaičiai nepretenduoja į visišką tikslumą, tačiau jie yra anaiptol neperdėti. Jie sudaryti pasinaudojant buvusių lenkų valdžios ir privačių mokyklų tinklu, buvusiais lietuviškų organizacijų skyriais, ir vietinių žmonių nurodymais. Dalis lietuvių iš tų kraštų, berods, yra emigravę į Lietuvą, tačiau apie 66.000 palieka ir toliau ne Lietuvos piliečiais. Čia mes turėjome galvoje tik sąmoningus lietuvius, mokančius ir kalbančius lietuviškai. Nutautusių lietuvių čia žymiai daugiau.

V. Vilniaus krašto gyventojų aglomeracija

Vilniaus kraštas, be paties Vilniaus miesto, kitų didelių miestų neturi. Tačiau Vilnius padaro tai, kad Vilniaus krašte yra apie 55% miestelėnų ir tik apie 45% gyvena laukų sodybose.

1. LAUKŲ SODYBOS

Laukų sodybas Vilniaus krašte sudaro visų pirma kaimai, kaimeliai, dvarai, palivarkai ir įvairaus tipo bei kilmės vienkiemiai. Prie laukų sodybų priskirtini ir mažieji bažnytkaimiai. Pagrindinis laukų sodybų tipas yra kaimai. Kitose Lietuvos dalyse kaimai jau beveik visi išskirstyti į vienkiemius. Neišskirstytų kaimų beliko apie 10%. Tuo tarpu Vilniaus krašte dar yra neišskirstyta 1.104 kaimai, arba 60% visų kaimų žemių.

Vilniaus krašto kaimai, toli gražu nevienodo tipo. Švenčionių, Ašmenos ir Lydos aukštumose vyrauja maži kaimai. Vieni jų yra beformiai kaimeliai (vok. Weiler) iš 3—6 kiemų. Šioks kaimų, tipas yra būdingas kalvotam reljefui, dėl to jis sutinkamas visuose Lietuvos aukštumų kraštuose. Šis tipas yra Lietuvoje seniausias ir lietuviams tipingas.

Nuo šio tipo mažai tesiskiria trumpi gatviniai kaimai, kurių kilmė ir išsiplatinimo sritis primena pirmuosius. Dalis tų kaimų yra jau minėti bajorkaimiai, kurie daugiausia išplitę pietinėje srity. Žemumose sutinkamas kitas kaimų tipas; gatviniai kaimai, kurie, matyt, yra vėlesnės kilmės ir čia atkeliavę iš gretimos Gudijos, kurioj šitas kaimų tipas vyrauja. Dar yra vad. kupetinkaimai, kurie visi yra gana senos kilmės…

Dvarų Vilniaus krašte taip pat gana apstu. Vien tokių dvarų, kurie turi daugiau kaip 80 ha, yra 353. Mažesnių dvarų dar daugiau. Dvarų kilmė nevienoda. Vieni jų yra senos kilmės, kiti atsiradę daug vėliau.

Vienkiemių Vilniaus krašte jau pradėjo plačiau rastis prieš pirmąjį Didįjį karą. Dalis vienkiemių buvo sukurta lenkų okupacijos metais; tačiau ir iki šiol šis sodybų tipas dar mažai paplitęs.

2. MIESTELIAI IR MIESTAI

Miestelio vardą ir rangą tegali pelnyti tos sodybos, kurios koncentruoja ne tik žemės ūkį, bet ir prekybą, pramonę, kur yra turgai, jomarkai, kur miestelis turi miestiško tipo namų ir kur telkias administracijos punktai bei prekybinio susisiekimo traktai.

  1. Dūkštas – 1.689
  2. Eišiškės – 2.839
  3. Ignalina – 1.535
  4. Maišiogala – 476
  5. Nemenčinė – 1.482
  6. Pabradė – 2.569
  7. Švenčionėliai – 3.867
  8. N. Vilnia – 6.391
  9. Trakai – 2.839
  10. Valkininkai – 1.596
  11. Vilnius – 195.071

Iš čia suminėtų miestiškų vietovių tik Trakai, Eišiškės, Pabradė, N. Vilnia ir Švenčionėliai yra pakeliui iš miestelių į miestus. N. Vilnia galima laikyti ir Vilniaus priemiesčiu. Vilnius ir savo gyventojų skaičiumi, ir visa struktūra jau yra didmiestis, ir kaip toks reikalingas atskiros charakteristikos.

Suminėti miesteliai savo kilme ir geografine būklę yra ne vienodi. Daugis šių miestelių stovi prie upių: Nemenčinė prie Neries, N. Vilnia prie Vilnios, Pabradė ir Švenčionėliai prie Žeimenos, Valkininkai prie Merkio. Kitiems upės jau mažai būdingos. Trakai, Dūkštas ir Ignalina orientuojasi į ežerus. Nemaža dalis šių miestelių yrą senos kilmės: Valkininkai, Trakai, Eišiškės, Nemenčinė, Maišiogala; kiti kaip Ignalina, Švenčionėliai, Pabradė yra atsiradę ir išaugę geležinkeliams atsiradus.

Vilnius. Ten, kur Neris atsimušusi į Verkių-Kalvarijos kalnus ir pasisukusi į pietus, vėl keičia savo kryptį į vakarus ir kur Vilnia įsigraūžusi gilią vagą pasiekia Nerį, įsikūrė Vilniaus miestas, kuriam vėliau tenka likti garsiausiu ir žymiausiu Lietuvos miestu.

Vakaruose Vilnius atsiremia į Lietuvos ežeruotąjį kalvagubrį, kuris ties Vilniumi pasibaigia Panerių kalnais. Iš pietryčių iki pat Vilniaus apylinkių prisiartina Ašmenos skydas, Vilniaus žemėvaizdį yra suformavęs paskutinis ledlaikis, ir dėl to jis pasižymi formų reljefingumu bei įvairumų. Tuo būdu Vilnius turi ne tik akiai pasigrožėti gražių ir įvairiaspalvių vaizdų, bet ir geras senobinės strategijos sąlygas. Prieš įsikuriant Vilniui čia būta sodybos, Bokštą vadinamos, o vėliau čia įkurta kunigaikščio Šventaragio vyriausiam dievui Perkūnui šventykla. Gediminui sumanius čion perkelti Lietuvos sostinę, 1322 m. čia pastatyta Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Aukštutinė pilis buvo pastatyta Neries ir Vilnios santakoje, kur, kaip erozijos likutis, kyšo šių dienų pilies kalnas.

Gera geografinė būklė, didelės valstybės centro centripetiniai ir centrifuginiai interesai telkė čia svarbiausius kelius ir prekybos traktus. Taip Susidarė sąlygos, dėl kurių Vilnius greit augo ir garsėjo. Gediminas naujo miesto statybai kvietė amatininkus iš Rygos, Liubeko, Sietino, Rostoko, Gotlando, Pirkliai ir keliautojai Vilnių lankė iš tolimiausių kraštų.

Lietuvai apsikrikštijus 1387 m., Vilnius iš pagonybės centro virsta katalikybės centru. Perkūno maldyklos vietoje statoma Dievo Motinos ir Šv. Stanislovo bažnyčia. Vėliau statomos Šv. Jono ir Šv. Martyno bažnyčios. Jogailos rūpesniu Vilnius gauna Magdeburgo teises. Tuomet medinį Vilnių dažnai ištinka gaisrai, bet Vilnius po gaisrų atsistatydavo dar gražesnis.

Apie 1506—1522 m. Vilnius aptveriamas miesto mūru, kurio liekanas ir vietą dar ir dabar galima atsekti. Jis prasidėjo prie Katedros, kur dabar stovi, kaip jo palaikas, bokštas, ir paliai Kačergos upelį. Toliau praėjo kiek į pietus nuo Šv, Igno bažnyčios, Benediktinų vienuolyno; toliau dabartine Pylimo gatve pasiekė Aušros vartus. Nuo Aušros vartų ėjo Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto gatvėmis ir baigėsi ties Špaso cerkve. Nuo pilies, per Pilies ir Didžiąją gatvę, ir per Aušros vartus ėjo svarbiausias traktas į Medininkus, Krėvę, Menską; Rūdninkų gatve į Rudininkus; Trakų gatve į Trakus. Pylimas turėjo iš pradžių 9, o vėliau 5 vartus.

Vilniaus senamiestis pasižymi savo gatvių siaurumu ir vingiuotumu, bet drauge savitu charakteriu ir nepaprastu įdomumu. Čia koncentruojasi gražiausi architektūriniai paminklai įvairiausių stilių, kurių pirmoje eilėje vyrauja barokas. Senasis Vilnius – tai ne kolonialinis miestas, bet perdėm individualus ir prisitaikęs vietos sąlygoms. Jis visas dvelkte dvelkia garsia savo istorija ir aiškiai parodo, kad čia koncentravosi Rytų ir Vakarų kultūros bei religijos.

Miestas savo žydėjimą išgyveno XVI-me šimtmety. Tuomet savo mūruos jis nebetelpa, ir dėl to pradeda išsilieti į platesnes periferijas. Prie svarbiausių kelių kuriasi priemiesčiai. Pietuose prie kelio į Gardiną susikuria priemiestis Kaminai; – prie kelio į Lydą — Aušros Vartų priemiestis; prie kelio į Ukmergę, dešiniame Neries krante, įsikuria Šnipiškiės; prie kelio į Nemenčinę-Pabradę — Antakalnis. Pačiame Vilniuje buvo statomi ir garsių didikų rūmai: Paco, Radvilų, Sapiegų ir kt.

Vilnius yra perlas Rytų Europoje, Lietuvos kultūros sintezė ir pasididžiavimas.

Trakai. Po Vilniaus savo įdomumu eina Trakai. Ši istorinė vieta yra pietvakariuose nuo Vilniaus, gausingų ir gražių ežerų žemėvaizdyje. Trakai stovi pusiausaly, kurį rytuose juosia Bernardinų ežeras, o vakaruose Totoriškių. Šiaurėje atsiveria pats didžiausias šio krašto ežeras Galvė, turįs rytuose kaimyną – ežerą Skaistį, o vakaruose 0 Akmenį. Šis Trakų pusiausalis yra osas, kuris į šiaurę nuo Trakų eina šiaurės vakarų kryptimi ir sudaro pertvarą tarp Galvės ir Akmenio ežerų.

Trakai — pilių miestas. Čia vieną pilį yra pastatęs Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, kitą Vytautas Didysis. Kęstučio pilis stovi Trakų pusiausalyje tarp Kauno ir Domininkonų gatvių sankryžos ir dabartinio miesto parko; Vytauto pilis stovi Galvės ežero saloje.

Seniau buvo garsūs Senieji Trakai, už keturių kilometrų į pietryčius nuo Naujųjų Trakų. Tačiau Senųjų Trakų, istorinė misija pasibaigia jau XIV-me šimtmety. Senieji Trakai buvo Lietuvos vyriausias miestas Gedimino laikais. Kunigaikštis Kęstutis įsikuria jau N. Trakuose, pastatydamas čia pilį. Trakai ir naujoje vietoje ima greit garsėti ir augti. Kai 1414 m. žinomas prancūzų keliauninkas Gillebertas de Lannoy, aplankęs Vilnių, grįžta į Prūsus, pirmiausia sustoja Trakuose. Pasak jo, Trakai buvęs labai didelis miestas (une tres grosse ville). Jau tais laikais Trakuose randamos dvi pilys, kurių stovinti ežero saloje buvusi dar naujintelaitė. Trakuose jis pastebi ir nemažą žvėryną, kuris ir vėliau yra minimas.

Trakai buvo mėgiamiausia Lietuvos kurtigaikščių vieta ir svarbus Vilniaus forpostas prieš kryžiuočius. Čia taip pat koncentravosi svarbūs keliai, nes Trakai palaikė santykius su plačiu pasauliu, čia atvykdavo karavanai iš Kinijos, Persijos, Krimo ir kitų tolimų kraštų.

Trakus labiausia palietė rusų invazija XVII-me, šimtm. Vėliau jų garsas po truputį eina mažyn ir svarbiausi vaidmenį ima vaidinti Vilnius. Kaip įdomybės dabar tenka suminėti Vytauto statytoji bažnyčia (seniau buvusi domininkonų), rusų cerkvė, ir karajimų maldos namai. Karajimai sudaro retą Trakų egzotiką. Trakai dabar yra vandens sporto buveinė. Savo apylinkių gražumu Trakai vilioje daug turistų ir vasarą, ir žiemą.

VI. Vilniaus ir jo krašto reikšmė lietuvos valstybės sąrangoje

Lietuva su Vilniumi, ypač Rytų Europos žemėlapiui keičiantis, žengia į kitą geopolitinę fazę. Pats Vilnius iš esmės keičia savo likimą Buvęs labiausiai apleistas ir skurdžiausias Lenkijos valstybės narys, Lietuvos valstybėje jis tampa centrine figūra.

Vilnius ir jo kraštas Lenkijai buvo ne organinė, bet tik atsitiktina valstybės dalis. Jei Vyslos koridorius iš tikrųjų galėjo būti Lenkijos gyvybinis reikalas, tai Vilniaus koridorius buvo tik lenkiškos ekspansijos užmačia. Lenkų valstybės magistralinė ašis ėjo per Katovicus, Krokuvą, Kieleus, Lodzę, Varšuvą, Gdynę, čia grupavosi didieji vandens kelių, geležinkelių ir plentų traktai, svarbiausieji pramonės centrai, didieji miestai, bankų tinklai ir visi gyvybiniai nervai. Tuo tarpu Vilniaus koridorius buvo tiksilpnai su šiąja magistrale susijusi periferija. Bebro-Narevo balos, dideli miškai ir didžiosios Pagirių (Poliesės) balos natūraliai skyrė Lenkijos centrinį kūną nuo Vilniaus koridoriaus. Gudų aukštumos su centrais: Balstoge, Volkovysku, Slanimu, Baranovičiais, kaip gudų gyvenami plotai, tautiniu atžvilgiu skyrė Vilniaus kraštą nuo lenkų gyvenamų plotų. Vad. Curzono linija aiškiai rodė, kur Lenkija baigiasi rytuose, šios linijos peržengimas jokiais sumetimais negalėjo būti pateisinamas. Į Vilniaus kraštą ėjo tik du geležinkeliai: Varšuva—Balstogė—Gardinas—Vilnius ir Siedicų—Volkovysko—Lydos. Abu šiuodu geležinkeliu, ypač antrasis, buvo patys neintensyviausi. Vilniaus vaivadija stovėjo paskutinėje vietoje geležinkelių tankumo atžvilgiu. Vilnius, be to, buvo atskirtas hermetine siena nuo Lietuvos, į kurią jis neginčijamai gravituoja, ir tik labai silpnai vėdinama siena nuo Latvijos ir Sovietų Rusijos. Užsienių prekyba ir tranzitas per Molodečną į Menską ir per Molodečną-Krolevčyžną-Polocką buvo minimalinis. Vilnius, kaip teisingai teigė ir patys lenkų geografai, buvo miestas nepravėdinamo maišo centre.

Dar mažiau galimumų turėjo Vilnius virsti pramonės centru. Miško žaliava neturėjo natūralinių kėlių, nes vandens keliai buvo uždaryti. Kitai pramonei stigo žaliavą ir taip pat rinkos. Žemės ūkio pramonė čia negalėjo kurtis, nes apleistas šio krašto ūkis ir nepajėgus, mokesčiais apkrautas šio krašto ūkininkas buvo menkas tiekėjas ir dar menkesnis vartotojas, Visa, ką ūkininkas pagamindavo; neužtekdavo nė vietos rinkai, o ką bekalbėti apie eksportą. Prekyba taip pat dėl tų pačių priežasčių — buvo susmukusi, ir apsukresni biznieriai iš Vilniaus bėgdavo.

Vilnius lenkams tebuvo reikalingas kaip polonizacijos platforma. Lenkiškumas, kuris čia atsirado lietuvių ir gudų susidūrimo zonoje ir augo šių tautų sąskaiton, buvo norėta dar labiau sustiprinti. Polonizmo pleištas buvo varomas ne tik tarp gudų ir lietuvių, bet taip pat tarp gudų ir latvių visais būdais palaikant lenkų ekspansiją Latgalėje. Vilnius, priverstas vykdyti polonizacijos misiją, buvo nuolat slopinamas nenatūraliai didelio administracijos personalo, atkelto čia iš kitų Lenkijos kraštų ir įkinkyto polonizacijos darbui. Šie lenkybės misininkai buvo labiausiai nekenčiamas vietos gyventojų elementas. Į polonizacijos darbą buvo įtraukti ir gausūs Vilniaus krašto dvarininkai, kurių nemaža dalis buvo taip pat nevietinės kilmės. Dvarai, lenkų vyriausybės palaikomi, buvo virtę polonizacijos tvirtovėmis, o aplink juos grupavosi patys skurdžiausi ir patys nekulturingiausi kaimai, kaip graudūs socialinės nelygybės liudininkai. Prie dvarininkų glaudėsi gausi ir perdėm polonofiliška dvasininkija.

Tokioje situacijoje Vilnius išgyvenęs 19 metų, suskurdęs ir dar paskutinio karo nualintas, grįžta prie Lietuvos. Vilnius įsijungia į Lietuvos valstybės kūną ne kaip pasienio provincija, bet kaip sena ir garbinga Lietuvos sostinė, kaip jos metropolija.

Ir Lietuvos valstybės sąrangoje Vilniaus gyvybinė erdvė nėra iš gerųjų, bet vis tik geresnė. Antai, Vilniaus užnugaris rytuose liko labai kuklus, 35—40 km spindulys yra tik egzistencijos minimumas, tačiau jam atsidaro erdvės vakaruose, su kuriomis jis dar glaudžiau suaugęs. Visų pirma, į Vilnių gravituoja: Švenčionėlių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Zarasų apskritys ir Alytaus apskrities didesnė dalis. Tuo būdu Vilniaus natūrinis užnugaris turės apie 15.000 km² ir apie 550.000 gyventojų. Šis užnugaris nėra Vilniui didelis, tačiau jau pakankamas. Jis ūkiškai yra žymiai pajėgesnis, kaip kad ir didesni plotai rytuose. Kaip Lietuvos vyriausias miestas jis į savo orbitą įtrauks ir kitus artimesnius Lietuvos kraštus. Turint galvoje didelę Lietuvos ūkio pažangą, tenka laukti, kad ir Vilniaus krašto ūkis žymiai pagyvės ir bus daug prodūktingesnis, susidarys ir Vilniaus pramonei geresnės perspektivos. Lietuvos pramonė neturi specialių pramonės centrų; ji pamažu kyla visur ir, žinoma, augs ir pačiame Vilniuje. Ypač gerų galimumų kilti turi medžio apdirbimo, plytų, durpių, ir žemės ūkio pramonės šakos.

Vilnius Lietuvos valstybės kūne busvsvarbus susisiekimo mazgas. Per Vilnių atsiveria gera ir patogi arterija tranzitui tarp Vakarų Europos valstybių ir Sovietų Rusijos. Vilniaus kraštas aiškiai gravituoja į Lietuvos pajūrį ir čia jam atsiveria laisvas susisiekimas. Turmanto—Švenčionėlių geležinkelio vakarinė pusė, kuri buvo atskirta nuo šio geležinkelio, dabar galės laisvai funkcijuonuoti. Linija Kaunas—Vilnius jau dabar tampa pačiu gyviausiu Lietuvos traktu. Prisijungus Alytaus geležinkeliui prie Varėnos—Vilniaus ruožo, per Vilnių pagyvės susisiekimas ir su pietine Lietuva, kuris iki šiol buvo nutrauktas. Kaip susisiekimo mazgas, Vilnius bus žymiai gyvesnis ir intensingesnis, nei kad jis buvo prie lenkų.

Tačiau didžioji Vilniaus misija Lietuvos valstybės kūne yra jo kultūrinė misija .Vilnius savo garsia praeitimi, kultūriniais turtais neturi konkurentų visoje Rytų Europoje. Jis yra Lietuvai tas, kas Graikijai Atėnai, Ispanijai Toledo, Lenkijai Krokuva, Vilnius, kaip istorinis Lietuvos centras, švietė visai Lietuvos imperijai, kuri Vytauto laikais siekė apie 850.000 km² ir kur dabar gyvena apie 56 milijonai gyventojų. Tarp 1569 ir 1772 metų Vilnius buvo centras Lietuvos valstybės, turėjusios ne mažiau, kaip 320.000 km². Vilniuje atsispindi visa toji Lietuvos didybė ir gausūs išlikę paminklai. Vilnius ir dabar tampa Lietuvos širdimi.

Vilniaus netekimas buvo didžiausias Nepriklausomos Lietuvos liūdesys, dėl to jo atgavimas virto didžiausiu visų džiaugsmu. Vilnius dabar yra susietas su visos Lietuvos likimu ir Vilnius bus lietuvių tol, kol pati Lietuva gyvuos.

Dr. V. Viliamas, Kaunas „Kosmos“ 1939 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Naujausi įrašai kategorijoje

sgf rpt belarus1j - Kaip susidarė Nemunas

Kaip susidarė Nemunas

Visos mūsų krašto upės, kartu ir Nemunas, yra jaunos, bet tai nereiškia,
Pakilti į Viršų